Mano miestas turi savo poeziją.
Tik ne parkuose
su gėlėm ir raštuotom gyvatvorėm,
ne fontanų kaskadose
ar paminklų kvartaluose
ir net ne turėkluose iš elegantiško vario.
Mano miestas rašo eiles
traukinių bėgių vingiuose,
greitkelių tiesėse,
prie stotelių,
ant nuspardyto pamato,
piktose grindinio raukšlėse,
ant vandens paviršiaus,
kai parkritęs vaikas prasimuša smakrą
ir šaižiai suklinka.
Mano miestas dainuoja
apie laiką prarastą,
kol sustoję vitrinoje stebim reklamą,
apie skonį šiltą iš vienkartinio puodelio,
apie laikraščio skiautę,
kurią nuo asfalto pakėlę akimis perbėgam,
kad sužinotume, kaip mes gyvename.
Regis, tikrai miesto eilės, bet jos taip kiekviena atskira mintelė taip išglostyta, kad man buvo malonu skaityti, ir todėl 5.Pasirodo autorė ne tik prozą, bet ir eiles gražiai rašo. Džiugu.:))
Kūrinėlis lyg ir apie meilę sentimentams, prisiminimams, tam, kas prarasta. Kaip, vis dėlto gaila, kad apie savo gyvenimą sprendžiame iš laikraščio skiautės, nepastebėdami malonių, kasdien supančių, akimirkų, puikių parkų, fontanų ar elegantiško vario. Poezija, o baigiasi laikraščio skiaute - laukiau lyg ir stipresnės kulminacijos, aiškesnės apibendrinančios minties pabaigoje. 4 (bet patiko :)