Gėlės Aleksiukui

3.

Ieškojom - radom
saugesnę vietą,
nors ankšta -
mūsų mintims, žodžiams -
užtvertos tvoros -
kaip kiaulėms, kaip karvėms -
mūsų ritmams, rimams
ir džiaugiamės sutikę,
nors vieną
pažįstamą žmogų
su gėlėmis rankose -
mūsų Aleksiuką
ir jo sūnų,
kaip muzikantą,
kaip naują rytą.

Aleksiukas, nuo mūsų
nenuleidžia rankų, akių -
mus seka, seka,
ir visą rytą - šneka, šneka
ir tamsėja, tankėja -
jo nusviręs kuodas
lyg būtų užmigus,
prie alaus bokalo -
šešiasdešimt metų
mergaitė

ir mums - reikės
nuo stalų keltis,
akmenų skeveldras
iš plaukų šukuotis,
reikės namo - girtiems eiti,
o lietuje mirksta
Aleksiuko akmenys -
neįkainuojamas
mūsų turtas ir išbėgusios
į miškų, pievų kraštą -
pražysta snaigės
kaip Aleksiuko
ramunės užburtos.

Pasirodo -
ne pienės, ramunės -
Aleksiuko akmenys -
leidžia šaknis, želmenis,
sudaigina mintis, žodžius -
pavasarinis lietus
kaip grūdus ir aš -
sušlapęs, sukaitęs -
prie Aleksiuko
šarmoto medžio stoviu,
o tu, prie jo, netašyto akmens -
skaitai eilėraščius -
Aleksiukui skirtus
ir džiaugiesi lyg prie tėvo -
prie jo akmens
prigludus.