Gėlės Aleksiukui

2.

Bėga valandos
sekundės,
bėga laukiamos
nelaukiamos šventės.
Šaltų, šiltų orų
orių vasarų,
sunkių žiemų -
sunku išvengti
ir mes, vaikai
nenuleidžiam
nuo Aleksiuko akių.

- Aleksiuk,
nesmerk
nekaltink mūsų -
nenorime numirti
norime gyventi.

Buvau ir aš
kaip Aleksiuko
nepranešioti batai,
buvau kaip vienas
malūnininko aulas
nuo akmens dulkių,
nuo mamos miltų -
akinančiai baltas
kaip ant balto sniego -
balta varna.

Aleksiukui
nulinko
kaip liepsnojantis
degtukas -
pailsus galva.
Gelia sąnarius, kaulus -
nuo stogų, šakų -
ne alus, sula varva
ir pasidaro -
graudu, liūdna
kaip arkliai
susižvalgom
ir kaip berniukai -
kriaušes,
obuolius valgom

prisimenam -
nuvarytus arklius
ir keikiamės
kaip akmentašiai -
lietuj lyjant,
sniegui sningant,
o liūdnos mintys
ir jus, visus -
nuo praeities -
atitolina
ir labai priartina
kaip teleobjektyvai -
vaikų gimimus,
tėvų mirtis
ir mes, nieko negalvodami -
statomės
prie užgriuvusio šulinio -
naują pirtį.