Gėlės Aleksiukui

1.

Alaus, vyno
kaip kraujo
pritvinkęs -
geria, valgo,
nors varva nosis,
rasoja - akių šaltiniai.
Aleksiukas neužsimena -
apie, užpraeitų metų sniegą.
Jo gyvenimas
kaip vėžlys atbulas -
ir iš jo, nieko neišprašysi,
negausi. Aleksiukas -
už stalo atgula
ir iš tolo šviečia
dvi jo raudonos ausys.
Sakė, žmonai -
nupirks kojines,
vaikus pamaitins sočiai,
o tuo metu - ant stalų -
šoka valsus -
alaus ąsočiai.

Šoka jaunos, senos poros
labai norėsis, Aleksiukui -
sningant, lyjant -
kartotis ir kartotis -
nėra, nieko gražesnio -
už snaigių šokį.

- Aleksiuk - laistysim -
tavo sodintą medį.
Tašysim akmenis,
kol neatšals oras
ir pamiršim tave,
o po daugelio metų -
išleistuvėse sušvytėsim
ir mes kaip meteorai,
o gyvenimas ir mūsų -
trapus, trumpas,
kaip sausis, lapkritis
ir nėra nieko gražesnio -
už gegužį, spalį,
ir jis, Aleksiukas -
kas antri metai -
mūsų atmintyse pražysta
kaip beržas žalias.