Tuščias suvokimas

Ilgai gyvensim, sensim.
Nutirps sniegas, ledas
balos išdžius,
o kas mus lankys,
kas mus slaugys?

Ramins tėvų maldos -
atėjus į kapus -
nakčia, paslapčia,
o vaikų dainos
visus užliūliuos
susitaikysim, nurimsim -
po visų apeigų
ir slankios -
kiemais, gatvėmis -
tėvų, vaikų atmintys,
o vienas, įžūliausias
iš mūsų - prižadins
mintis, žodžius.

O mintys, žodžiai
kaip snaigės,
kaip drugiai -
tarp dangaus ir žemės.

Šoks snaigės
ir prinoks,
pilnėjantis mėnulis -
dangaus vidury
ir augs kaip vaikai
tirpstančios snaigės -
tarytum žodžiai
žmogžudžiai -
augs užtvankos, pilys
lašai - suledės,
kraujas sustigs
ir mes, sustoję
kapų vidury,
pusiaukelėje -
kumščius gniaušime
ir aš, iš visos širdies -
sakysiu - griaušimės,
o mamos, seniai nebėra
ir mes pasitiksim -
mėnulio ir saulės
užtemimą, pavasario
ir vasaros sugrįžimą
lyg mamos - sugrįžimą
ir tas, kreivas,
mamos kelias -
nuves į namus
ir apnakvindins mus,
ir vaikams, seniams -
bus sunku suvokti,
kur dingo, mamos
neparašytas laiškas
ir tėvo - tuščias vokas.