Nauja diena

14.

Eilėraščiais lyja,
o Poezijos žiemos
nebus. Ankstyvas ruduo -
meta medžiai lapus,
naujus rūbus -
moterys siuvasi
ir visą rudenį -
žėrės vaikų, rasų akys.
Virpės kūdikiai, motinoms
po širdimis ir leisis -
nuo aukšto kalno,
apšarmoję kaip vienuoliai -
beržai, klevai,
o aš gyvenu
su tuo vaiku,
su ta, neištesėta viltimi,
su tuo laiku
ir tu, visą gyvenimą
žvejojai,
o ką, sugavai?
Ir aš, rašau,
kad išauga vaikai.

Rašau -
ankstyvas rugsėjis -
grįžtam namo -
o Poezijos žiemos
nebus ir užmingam
su visais eilėraščiais -
sugaudę visus,
naktinius drugius,
o nubudę -
pasigendam -
naujų eilėraščių,
naujos dienos,
o diena, to lietingo,
žvarbaus rugsėjo
tarsi pamotė -
stengsis įsukti ir mus
į tą žvaigždžių,
raidžių verpetą,
ir mes, lyg graužikai,
į ąsočius sumerkti
nuvysti, numirti - pasmerkti,
o Poezijos žiema,
tarsi nuotaka sugrįžta
ir naktinė poezija
kaip bumerangas
į visų širdis atsimuša,
ir mes, laikini
rašom ir laikom
ant rankų -
naujus eilėraščius
tarsi pirmas snaiges
ir mūsų diena
akimis, mintimis
neaprėpiama -
baigiasi,
o daina lyg paukštis,
ar kaip neseniai
sudygęs vasarojus
į aukštį.