Nežinau, ar tu žinai

Žinai, o aš vis dar prisimenu tavo telefono numerį. Tuos devynis magiškus skaičius, giliai įsirėžusius į mano pasąmonės vingius. Tą kažkieno atsitiktinai parinktą koduotę, kuri neleisdavo užmigti šaltais žiemos vakarais. Tu buvai mano rytojaus prasmė. Mano geriausias pasirinkimas ir didžiausias išbandymas.
Negaliu pamiršti tavo kvepalų skonio. Kvapas, saldesnis už baltasparnių angelų choro atliekamas giesmes, akimirkai leidžiantis atitrūkti nuo žemės ir užmiršti gravitacijos dėsnius. Dabar aš laisvas ir lengvas, atleistas nuo žemiškų darbų ir įsipareigojimų. Tau paliepus, aš būsiu kitoks. Tik ištark.
Žinai, aš vis dar prisimenu tavo mėgstamiausią filmo pavadinimą. Prisimenu tavo raudonus lūpdažius, kuriais tepliodavai mano išeiginius drabužius. Prisimenu tą keistą nagų laką, uždžiūvanti per beprotiškai ilgą laiko tarpą, per kurį mudu spėdavom išgerti litrą juodos kavos, o tu lengvai sukasdavai apatinės lūpos kraštą ir pradėdavai pūsti šaltą orą į viršų. Kažkada tai buvo tavo mėgstamiausias užsiėmimas, kuriuo dalindavaisi tik su manimi.
Prisimenu tavo palaidų plaukų sruogas, kurios apklodavo mano pečių linijas, kaip vasarą pievas nukloja tik ką sužydėjusios laukinės gėlės, pavėjui išnešiodamos su dulkėmis susimaišiusį aromatą. Prisimenu mūsų pokalbius, apipintus fantazija ir aistra, paslaptimi ir erotika…
Žinai, aš vis dar prisimenu tą vakarą, kai sutikau tave. Toje didžiulėje minioje, šokančioje pagal kvailą muziką baltų dūmų rūke. Dėkoju likimui, už šią malonią staigmeną. Ir dėkoju tau, jog tą vakarą pataikei į ritmą.