Miniatiūra - kavinėje

Aš dievinu kavines. Pakankamai, kad galėčiau jose sedėti vienas, bet vis tiek kažkaip norisi, kad kas nors ateitų ir  prie manęs.
Deja, bet tik vėliau pasigailėjau, kai prie manęs prisėdo jis.
Atėjo ir lyg niekur nieko atsisėdo tiesiai priešais mane. Nespėjau nė žodžio ištarti, kai jis manęs paklausė:
- Iš kur tu atsiradai?
Tą “tu” pabrėžė taip, tarsi mes būtume seni pažįstami, bet niekaip negalėjau suprasti ar mudu buvome kada susidūrę ar ne. Tai buvo tokių nenusakomų ir neįsimenamų bruožų vyras, jog vėliau aš dar daugybę metų svarsčiau ar tai negalėjo būti mano nuovargio ir fantazijos vaisius.
- Pasakyk, iš kur?
Va ir vėl manęs paklausė. Žiūrėjo tiesiai į akis, ranka glostydamas sau kaklą.
- Atsiprašau? - pasistengiau būti mandagus. Nežinojau ko iš jo tikėtis.
- Iš kur?
Koks bjaurumas!
Šis tipas mane gąsdino. Būčiau išėjęs, bet buvau nebaigęs gerti savo kavos ir tikėjausi, kad jam nusibos pirmam.
Bet jis tik sunėrė rankas, atsilošė ir vis dar žiūrėjo į mane.
- Matai, šiaip tai esu tik aš.
- Aa... ar jūs rezervavote staliuką? - o tai džiaugsmeli, sugebėju atsisėsti prie kažkokio tai psicho mėgstamo kampo.
- Aš esu čia, aš buvau tavo motina ir tėvas, aš esu štai tas benamis, kuris už lango prašo centų.
Psichas su dydybės manija.
- Vargu ar įmanoma būti keliose vietose vienu metu, - dar prunkštelėjau vyniodamasis šaliką. Jokia kava neverta mano nervų. O jei dar kas pamatys su tokiu!..
- Matai, yra toks dalykas kaip reinkarnacija.
Aš jau moviausi kepurę.
- Deja, bet reinkarnuojasi visą liką tik ta viena ir ta pati siela.
Pirštinės. Amžinai jas pamirštu.
- Ir ta siela, esu aš. Bet tu ne.
- Viso gero.
Išėjau laukan ir sustingau. Nes visi iki vieno gatvėje buvę žmonės žiūrėjo tiesiai į mane.