Laikui neskubant...

    Ne, laikas čia neskuba... Kai po Visų Šventųjų, po Vėlinių sugrįžau atgal į Palėpės apartamentą, kai atverčiau „Lietuvio kalendoriuje“ spalio 9 – osios dieną taip ir pasilikę, nors žemiau, po apartamento grindimis, kur įsikūręs kambarėlis su mažyte  virtuvėle, ten gyvenama pagal popiežiaus Grigaliau XIII reformuotą Julijau Cezario kalendorių. Patingėjus pašaukti, patrepsi kojomis į grindis ir išgirsti iš po jų klausiant  — ko reikia? ar kas negero atsitikę? Ten blynus virtuvėlėje kepa ir tvarkas kambarėlyje daro Leokadija – Marija. Ten vis  skubama, ten jau ateita į gruodžio mėnesį ir deginamos prieškalėdinės žvakutės, o čia kaip patekėjo saulutė 06: 37, taip ir dabar ne kažin kiek koptelėjo aukščiau, o iki 17: 57, kai ji leisis, dar toli toli, dar ne kartą reikės šluostyti dulkes nuo jos kalendorinio lapelio su užrašu:

  VILNIAUS DIENA. 1919m. Lietuva atgavo 1920 m. lenkų okupuotą Vilnių ir Vilniaus kraštą. Vilnija 19  metų kentė lenkų aneksiją ir brutalų lenkinimą.
 
  —Dabar jau ne tik nuo jo, - taria Vidinis, paimdamas į rankas  užrašų, senų dokumentų, laikraščių iškarpų aplanką ir jį pašluostinėdamas megztinio rankove.
  — O taip, dabar  jau ne tik, - suprantu apie ką prašneko jis, o būtent:  negebėdami daugiau talpinti įrašų kalendoriaus  lapelyje, pradėjome  juo sandėliuoti į aplanką, kuris po trupučiuką storėja, pučias. Pirmoji į jį nukeliavo „Debiutantė“, kurią vieni paskaitome kaip esė, kiti kaip netikusią rašliavą, dar kiti, kaip būsimos knygos pradžią ar kuriuos tai pradinius jos puslapius. Buvo bjauru suvokti, kad pernelyg  greitai užmiršome Harker, net neatsiminę atminčiai uždegti Vėlinių žvakutę. Ryžausi papasakoti apie tai judriau nepakrutėdamas.
    Atgal, atgal, atgal... Be jokių pasiteisinimų — atgal, atgal atatupsta grįžtame į būtą laiką, pradžioje net  neapsisprendę, kur sustosime, tačiau suprantame, žinojome, kad  prieš save reikia turėti laiką, kuriame  suaktyvėja dvasių gyvenimas. Dėl tos priežastie  pamanyta, kad mums neverta pasilikti net Simajudo dienoje. Atgal, atgal, atgal, vis giliau, giliau į praeitį, kol atėjome į spalio 9 d. Tai nebuvo specialus, planuotas pasirinkimas. Atrodė, kad atsitiktinai ją pasirinkę. Sakau, atsitiktinai, nors dabar jau šitame aplanke yra įdėtas ir  Sacred Plame laiškutis, kad atsitiktinumų nebūna. Vidinis pripažino, kad, esą, ponas sako – ponas žino, ir nepaskubėdamas ant aplanko užrašė ne taip, kaip anksčiau tekdavo: proletarai visų šaliu, vienykite! , parašė, kaip tarė ponas Sacred Plame:
       
        Atsitiktinumų gyvenime nebūna, Pranai

  Ir tai geriau padeda, negu galima numanyti nepatyrus to. Patikėjau ir aš, kad neatsitiktinai sugrįžome, kad neatsitiktinai sustojome spalio 9 d. kuri irgi neatsitiktinai įvardyta Vilniaus diena ir neatsitiktinai „ Lietuvio kalendoriuje“ šalia spaustuvinio įrašo: I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, atsirado ir  mano: o aš dar ir tėvą.  
  Bet  jeigu taip, jeigu tai, kas iki šiol atrodė, kaip atsitiktinumas, nors iš tikrųjų jis mūsų gyvenime  neegzistuoja, tai,  tai... Tai išeitų, —girdžiu, kaip viršugalvyje pradeda tvinksėti, pulsuoti, kuždėti, — tai, tai  ir teta Santa čia pasirodžiusi neatsitiktinai. Neatsitiktinai atsimenu ir jos:

          Vėl viskas negerai:
          ne taip sakau,
          ne taip darau,
          ne taip net pagalvoju.
          O juk ištardama tau „TAIP“,
          tikėjausi papult į rojų...
 
    — Teta Santa? — buvau akimirkai patikėjęs, kad tai ji taip kuždėsiu padeklamavusi. Grįžtelėjau atgal. Ir nors  jos akimis  nesugavau, tačiau ir  nematydamas tariau lyg esančiai:
  — Buvau pamanęs, kad išvykai.  Jau po sėjos... po alyvmedžių giraitės sėjos. Gal dar nežinai, kad  su Viktoru pasėjome alyvmedžių giraitę. Tavo sėklomis...
  Ir tuomet pirmą kartą  išgirdau, kaip linksmai  nusikvatojimo, sukosėjo moteris, (teta Santa?) kaip tarė ir tuoj pat juoku gesino žodžius, kurių negebėjau suprasti. (teta Santa?) Gal todėl, kad ir  ji jau žinojo, ką žinau aš (teta Santa?): kad yra žmonių, kurie žinią apie pasėtą alyvmedžių giraitę sutiko, pasakyčiau, net piktai, o kai kas išvis netiki, kad giraitė pasėta, nes pasak jų, teta Santa neturėjusi sėklų. Ir nieko nekeičia tai, kad teta Santa vienuolė. Pakanka žinoti, kad  ji  moteris ir... kam niekus pliurpti apie jos sėklų sėją. Abu su Viktoru esate melagiai ir  turgus baigtas. Ot, jeigu  sėkla  būtų dovanojęs  vyras, kad ir vienuolis, tai, žinia, galima manyti, kad sėja jos tikra, o  Dievui padedant, ir alyvmedžių giraitė išaugs.
  — Juokis, moterie, bet pamąstydama, ar rytoj  nereikės verkti, —kažką iš folkloro bandau atsiminti, ir suprantu, net įsitikinęs, kad taip juokiasi ne ji, o kažkas iš nepatikėjusių sėjos sėkla. Na, ir bala jos nematė! Te juokiasi. Gerai juokiasi ne tie, kas juokiasi pirmi. Vis dėlto gera, kad į sėją atėjau iš Vilniaus dienos, kai popiežiaus Grigaliaus XIII kalendorius savo laiką paslinko gerokai į priekį. 
  Pabeldžiu kojomis į Palėpės apartamento grindis.
  — Leokadija Marija, žvilgterėk, ką pas tave rodo Grigalius?

  Grigalius rodė lapkričio 28d. Galima tik stebėkis, kiek  jau nemenkai sutaupėme laiko, pasilikdami būti vienoje, būtent Vilniaus dienoje. Atsitiktinai, beje. Taip bent manyta, kol ponas Sacred Plame ryžtingai nepatikino, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna. Ši mintis tuoj pasidarė darbingesnė už kitas ir kas tik jautresnio beatsitinka, tiesiog impulsyviai panūstame apžiūrėti, kaip tai atrodydavo, kuomet daugybę reiškinių priskirdavome ATSITIKTINUMUI. Jau pastebėjome, kad ir aplankas su užrašu „Atsitiktinumų gyvenime nebūna, Pranai“ pasidarė darbingesnis, reikalingesnis, naudingas saviems samprotavimams ir – net keista – kone atradimams. Man jau buvo nemalonu matyti „Lietuvio kalendoriuje“ spalio 9 d. spaustuvinį įrašą: VILNIAUS DIENA. I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą Ir jau nesuprantama, ar ši diena taip įvardinta todėl,  kad Lietuva atgavo Vilnių, ar kad jį prarado. Tuomet irgi buvo spalio 9 d. Ir 19 metų buvo  minima žinant: 
  1920m spalio 9 d. savo vyriausio vado maršalo Pilsudskio įsakymu lenkai  sulaužė vos spalio 7 d. Suvalkuose didžiųjų valstybių aukštų atstovų rūpesniu ir jų akivaizdoje pasirašytas lietuvių – lenkų  armijų ginklų paliaubas ir klastingai iš pasalų puolė nieko  blogo nelaukiančius  lietuvius  ir ypatingai be tinkamos apsaugos  paliktą ir vos vieno pulko saugomą Vilnių.
  Dar tyliu, dar niekam neprasitariu, kokie regėjimai atsiranda, kai kilnoju, vartalioju, skaitinėju aplanko užrašus, bet dažniausia būna gera, net linksma, kai  nuo jų kas nors atitraukia. Kaip kad toks skambutis.
  — Acha, klausau. Vėl turbūt rūpi alyvmedžių giraitė. Tikrai užaugs. Ir medžiai, sulaukę senolių amžiaus, skaičiuos po du tūkstančius metų. Kaip Alyvų kalno papėdėje, kaip Getesemanės sode — įtikinėjau mielą, gražią pašnekovę, pažinęs ir matydamas ją telefono ekrane.
  — Gali atsitikti, kad taip ir bus, bet tuomet jūs pasėjote  ne vienuolės, o vienuolio... Girdit? Pasėjote vienuolio  sėklą. Tai irgi aišku, kaip du kart du.
    — Nagi dar kartelį sakau: arba jūs negirdite, arba tos vienuolio sėklos nekantriai pati trokštate, kas, beje, labai suprantama. Bet mums rūpėjo dvasinė... Girdi? Rūpėjo  dvasinė sėkla, dvasinė sėja. Ir mums pasisekė. Ja gavome. Manu, kad teta Santa jums apie tai pati pasakys.  Ji net ir šypsotis sugeba, kai skauda. Svarbu, kad  nereikia mokėti.
    — Ir aš sugebu šypsotis, bet ne vienuolėms. Visgi ir dvasines sėklas pradėjo sėti vienuoliai vyrai. Tarp Kristaus apaštalų nebuvo nė vienos moters.
  Užverčiau aplanką, nes prie telefono  buvo įdomiau. Prie jo  buvo moteris...