Pirmieji spinduliai

10.

Užmaršties bijausi -
Poezijos žiema
ir manęs, neprisimena,
nei piktuoju, nei gražiuoju
nemini niekas.
Laimingi, nelaimingi -
nemato, nepažįsta,
o kas užjaus,
kas atjaus?

Savi, svetimi
priartės
lyg prie pikto buliaus -
prie mano charakterio
bjauraus. Tryliktieji metai
kaip medžiai - sulapos.
Šlamės - dienomis, naktimis -
klevai, beržai
lyg vienuoliai -
pas duris.

Susižvalgys
nepažįstami namai, medžiai,
atsimuš viena į kitą,
kaip moterys - lėkštės,
sužvangės šaukštai, puodai,
kaimynų, margi katinai -
pro duris, langus žiūrės
rasos stiklai
lyg nusidirbę kaliniai
tėvai lieps -
duris, langus
atidaryti.

Už langų, durų -
keliai, takai - apsiverks
ir į vidų kaip katinai sulįs -
mano kaimynai.
Mano katės, su akinukais,
markstysis, dūsaus
ir per naktis, su mumis,
o išaušus... Pro duris, langus,
plyšius - įsibraus -
pirmieji
ryto saulės
spinduliai.