Rašyk
Eilės (73824)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10430)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Meškiukas Meškiukas

Tas prakeiktas šuo

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: 40581


Šis kūrinys užėmė I-ąją konkurse.

Atsargiai pramerkiau išdžiūvusius akių vokus, bijodamas, kad jie tiesiog nesuplyštų.
Debesys. Skrydis. Krytis. Tamsa.
Tiek tepajėgiau prisiminti. Tarsi pro miglą kilo atsiminimai apie „Spado“ kulkos ištaškytą altimetrą ir mano skausmingą riksmą stiklo šukėms susmigus į skruostą. Sekanti kulka pervėrė biplano  šoną ir įsmigo į koją, o kita -  pavertė kompasą šiukšlių krūva.
Turbūt taip ir būtų mane išdarinėjęs, tarsi žvejys menkę, jei ne atsitiktinė kulka lakūno galvą pavertusi kunkuliuojančiu kraujo ir kaulų fontanu. Per veidrodėlį stebėjau, kaip jo kūnas išsirietė, lėktuvas apsivertė ir dingo, nusinešdamas paskui save įkyrų variklio zvimbimą.
O tada įnėriau į debesis. Kūnu vis tebesruvo adrenalino bangos, jaučiausi kaip niekada gyvas ir laimingas. Vairas sunkiai, bet pakluso ir apsukęs biplaną, ištraukė iš tos sunkios debesų paklotės.
Bet aplink nieko nebuvo – nei mūsiškių „Fokerių“, nei prakeiktųjų „Spadų“, tik debesys – aplink mane ir po manimi. Iš įpročio pažiūrėjau į kompasą. Iššokusi spyruoklė tarsi šaipydamasi lingavo aukštyn - žemyn.
Pasukau vairą, leisdamas biplaną ratu, kilau aukštyn ir leidausi, kaip man atrodė, iki pat žemės, bet mane supo tik debesys. Supratau pasiklydęs tik pradėjus temti – prie visų nelaimių prisidėjo ir tanki migla, tad tiesiog nukreipiau lėktuvą, kaip pasirodė – reikiama kryptimi ir atsidaviau likimui.
Net dorai neprisiminiau, kaip nusileidau. Vieną akimirką tebespaudžiau šturvalą, kitą – gulėjau nuolaužose. Buvau per didelis kietakaktis jog tikėčiau stebuklais, bet stebuklas įvyko. Nors su kiekviena prabėgusia sekunde vis mažiau tuo džiaugiausi. Kulkosvaidis skaudžiai rėmėsi į krūtinę ir niekaip negalėjau suprasti – kelnės šlapios nuo kraujo, degalų ar neatlaikiusios pūslės.
Dešinioji ranka buvo prispausta nuolaužų, bet pirštais tebejaučiau šaltą revolverio vamzdį. Net neatsimenu kada jį spėjau ištraukti iš dėklo.
Riebi stora musė nutūpė ant suskeldėjusios nuo karščio kaktos. Papurčiau galvą, bet tai įkyraus vabzdžio neišgąsdino – priešingai – jis šoktelėjo ir vėl nutūpė. Jutau, kaip ji valosi permatomus sparnus, trinasi ploną kaklą, lyg bandydamas nusukti galvą. Ir tų mažų kojyčių prisilietimas erzino dabar labiau už buka skausmą kojose, tvoskiantį karštį ir padėties beviltiškumą.
Dangumi nuskriejo stambus paukštis, žeme tempdamas savo šešėlį.  Šešėlis nuo žemės peršoko ant biplano priekio, nuslydo juokingai persikreipusiu sparnu ir dingo už nugaros. Jaučiau, kaip paukštis skvarbiomis akimis tiria mano kūną, skaičiuodamas kada gyvybė apleis sulaužytus kaulus ir jam atiteks didžiulė puota. Žinoma – teks dalintis ir su ta prakeikta muse.
Pūstelėjau taip, lyg bandydamas nuvyti įkyrią plaukų sruogą nuo kaktos, bet musė tik šoktelėjo ir vėl nutūpė. O net negalėjau ištraukti rankos ir ją priploti.
Pasimuisčiau ir pajutau, kaip šilta srovelė vėl nutekėjo kojomis.
O saulė vis stipriau kaitino. Oda taip išsausėjo, kad netrukus nebejaučiau net įkyriosios musės. Net paukštis atsitraukė, palikdamas mane saulės gniaužtams. Meldžiausi tik vieno – prarasti sąmonę anksčiau, nei išprotėsiu iš karščio. Už kelerių žingsnių kėpsojo aukšta uola, mesdama šešėlį ant nulūžusio propelerio kampučio, bet negalėjau net krustelėti. Kaskart sušvilpus tiem šykštiems vėjo gūsiams, už manęs sušlamėdavo lapai, rodos, jaučiau juose esančią drėgmę. Išgyvenau nukritęs iš dangaus, bet jau keikiau likimą nemiręs iškart.


***

Vėl buvau mažas vaikas. Štai tėvas pritariamai linksi, kai parodau pagautą lyną. Motina tiesia ąsotį, sklidiną šaltos giros ir kantriai klausosi vaikiškų pasakų, kaip manęs vos didžiulis šamas už kojos neįtraukė. Tėvas juokiasi ir gurkšteli iš kito ąsočio. To man negalima. Žinau – alus tik vyrams. O aš vaikas. Užtenka ir šaltos giros...
Prabudau išpiltas šalto prakaito. Jaučiu aitrų skonį burnoje ir vėmalų pridžiūvusią juostelę ant žando – neatlaikė viduriai to klaikaus karščio. Beprotiškai tvinksi smilkiniuose, o akyse sproginėja miniatiūrinės saulės.
Palaimingai įtraukiau gaivaus oro. Mintyse slopsta paskutiniai vaikystės prisiminimai ir, rodos, pajaučiu net tą giros skonį. Jis toks menkas, vos juntamas.
Musė dingo. Bent už tai galėjau padėkoti dangui. O visa kitą keikiau – tamsą, įkaitusią garuojančią žemę, sopantį šoną, medines kojas. Palenkiau galvą, bandydamas jas įžiūrėti tamsoje. O gal aš jų net nebeturiu? Kiek teko matyti kareivių, kurie iki pat nedidelės felčerio „pagalbos“ bandydavo atsistoti, nors kojos ir rankos gulėjo išdrabstytos dideliu atstumu nuo viso likusio kūno. Jie rėkdavo, reikalaudavo duoti šautuvą ir padėti atsistoti. Net keista  – kiek žmogaus kūnas gali atlaikyti, kol visiškai sulūžta. Tikėjausi, kad maniškis iki dienos neatlaikys. Vien mintis apie karštį, muses ir paukščius, laisvai skrajojančius danguje, varė iš proto.
Akimis pagavau menką judesį. Nežinojau – mane kankina haliucinacijos ar galva taip stipriai sutrenkta, bet buvau įsitikinęs, kad ant uolos, ten, kur  stovėjo palinkęs ir sudžiūvęs medis, prieš tai niekas netupėjo.
Tankiai sumirksėjau ir sausos akys apdovanojo mane dar vienu skausmingu blykstelėjimu galvoje.
Medis atsitiesė ir pasisuko visu kamienu į mane.
Pabandžiau surikti, bet tik švokštelėjau. Užgulė ausis.
Medis vis labiau lenkėsi link manęs, kol smarkiai pokštelėjusi išniro šaka. Tada atsilenkė atgal ir ištraukė priekinę – dar ilgesnę ir apkibusią riebiais žvilgančiais vabalais.
Jis lingavo tol, kol visos šaknys ištrūko iš sausos žemės gniaužtų ir tada lėtai, bet ryžtingai ant jų pasistiebė. Drevė prasivėrė, o viduje sumirksėjo dešimtys geltonų akių.
Nusipurtęs vabalus nuo šaknų, medis pasislinko artyn atsargiai kaip senukas, šliaužiantis tamsiu koridoriumi.
Vabalai garsiai suriko. Jų mažos galvytės išsprogo ir iš atsiradusių juodų skylučių neįtikėtinu tempu ėmė dygti naujos. Norėjau nusisukti ir nematyti tų kreivų žmoniškų veidų ir stambių nosių, bet net nekrustelėjau.
Orą sudrumstė sparnų mostai ir ant propelerio menčių galo nutūpė erelis be galvos. Ten, kur ji turėjo būti, dėbsojo juoda tuštuma. Jis išskėtė sparnus ir stipriais mostais nupurtė kelias plunksnas, kurios dar ore sukosi į rutuliukus ir sproginėjo atsitrenkę į akmenis.
Nesugebėjau apalpti net tada, kai tiesiai į ausį sušnarpštė žirgas.
- Miserabili pezzi di merda!
Tiesiai virš galvos sudundėjo du šūviai ir virš galvos praskriejo žirgo papilvė. Spėjau įsidėmėti tik priekines kreivokas kanopas, kai užpakalinės trinktelėjo į pakaušį, pagaliau paskandindamos į tamsą.

***

- Non ti muovere.
Sustingau, spoksodamas į viršų. Kažkieno rankos rūpestingai dėjo tvarsčius ant kojų. Atsargiai paliečiau karščiu alsuojančią kaktą. Nuo judesio susopo kairįjį šoną ir nejučiomis prispaudžiau jį ranka.
Nuo stipraus ir gana skausmingo smūgio į pirštus krūptelėjau.
Sugirgždėjo lova ir virš manęs palinko moteris. Mostelėjusi ranka, ji atsistojo galvūgaly ir pranėrė rankas pro pažastis. Stebėtinai lengvai mane pasodinusi, šiek tiek atsitraukė nuo lovos ir dėbtelėjo į tvarsčiais plintančią rausvą dėmę.  Aš vis dar spoksojau į lubas, bijodamas išvysti sutrupintas kojas ar tiesiog kruvinus strampgalius.
- Idiota, - nusijuokė moteris ir nusišluosčiusi rankas atnešė molinį puodelį vandens.
Prie gurkštelėdamas žvilgtelėjau žemyn ir lengviau atsidusau. Kojos tebebuvo vietoje, sutvarstytos iki pat šlaunų viršaus.
- Grazie, - mintyse sugraibęs girdėtą itališką žodį padėkojau. Moteris tebestovėjo šalia lovos, šiek tiek kreivai šypsodamasi, - grazie, donna.
- Iš tikrųjų, tai ne donna, o signorina, - ji paėmė ištuštėjusį puoduką ir pastatė ant stalo, - turbūt bus paprasčiau, jei šnekėsimės tavo kalba – išvengsim nesusipratimų.
Linktelėjau, nedrįsdamas prieštarauti. Žinojau tik keletą itališkų žodžių, o ir tie patys – keiksmai, kuriuos garsiai laidydavo karštakošiai mechanikai baruose. Jie neįmanomais kiekiais plempdavo vyną ir vienas kitam plodami per petį pasakodavo kaip patvarkė „tėtuko kaizerio“ žmoną.
- Ačiū, kad išgelbėjote, - prispaudžiau ranką prie krūtinės ir palenkiau galvą, - aš to nepamiršiu.
- Tikiuosi. Stronzo, - ji sudavė vilkšuniui per ausį, bandančiam nuo stalo nutraukti vytintos dešros gabalą.
Vilkšunis atšoko, piktai, tarsi aš būčiau kaltas dėl jo nesėkmingos vagystės, dėbtelėjo į mane ir pasitraukė į kampą.
Lova, kurioje gulėjau, stovėjo prie atviro lango. Kiek tik akys užmatė driekėsi alyvmedžiai, stipriai šaknis suleidę į smėlėtą žemę. Tolumoje tyliai alsavo ugnikalnis ir susirūpinęs pabandžiau suskaičiuoti kaip toli nuskridau. Rezultatai anaiptol nedžiugino. Dar dabar nesugebėjau suvokti, kaip paklydau debesyse, būdamas vos per plauką nuo kovos lauko.
- Grazie, - padėkojau moteriai man ištiesus trapios duonos riekę su vytinta dešra.
- Nedėkokit itališkai. Jūsų tartis klaiki. Net tokiam paprastam žodžiui. Tvarsčiai nespaudžia? Netroškina?
Papurčiau galvą, bandydamas dantimis perkasti kietą dešros ritinėlį.
- Gerai. Jei kas – garsiai šaukit. Būsiu netoliese, bent kiek aptvarkysiu tą jovalą, iš kurio ištraukiau. Kitą kartą pasistenkit nukristi toliau nuo namo. Šuo  užkimo nuo lojimo.
Šuo nusičiaudėjęs nusekė paskui savo šeimininkę. Tik tarpduryje atsisukęs tyliai suurzgė ir primerkė juodas akis.

***

Vakare, mano dideliam siaubui, skausmas grįžo. Diegė sulaužytą koją, sudraskytą šoną ir galvą. Jutau, kaip karštis vaikšto kūnu, tai pakildamas iki viršugalvio, tai nusileisdamas iki pirštų galiukų. Skausmui tapus nebepakeliamu, mano gelbėtoja sumaitino košę, atsiduodančią paprikomis, grybais ir alyvuogėmis, bet paliekančios kartų skonį burnoje.
Apmirė visas kūnas, net mintys tapo miglotos ir lėtos.  Įkvėpdavau ir, rodos, iki iškvėpimo praeidavo ištisi mėnesiai. Lyg bandyčiau plaukti užakusia pelke.
Prie kambaryje degančio vienintelio žibinto tupėjo šuo. Atsisukęs jis pažiūrėjo į mane ir pakėlęs leteną ėmė ją prausti kaip katinas. Mažais spygliukais padabintas liežuvis kruopščiai išvalė vieną leteną ir ėmėsi kitos. Atsigulęs vilkšunis griebėsi savo juokingai trumpos uodegos ir palaipsniui liežuviu perėjo per visą savo šoną. Tą patį pakartojo ir su kitu. Kaip užkerėtas spoksojau, kaip baigęs visą švaros procedūrą, jis rąžydamasis išsilenkė lanku ir garsiai nusižiovavo. Moteris pakasė jam paausį ir priėjusi prie stalo, kruopščiai tris kartus nusiplovė delnus. Nusipurčiusi prikibusius vandens lašus, ji atsistojo nugara į duris ir per petį permetė juodą pupą. Kiek palūkuriavusi permetė antrą ir taip – devynias iš eilės, žiūrėdama tiesiai į mane. Pro skaisčiai raudonas lūpas sklido beveik negirdimi žodžiai. Šuo kilstelėjęs leteną, nulenkė rankeną ir pastūmė duris.
Lauke, naktiniame danguje skaisčiai švietė mėnulis, tačiau jo šviesa sustodavo prie pat slenksčio, tarsi toliau stovėtų nematoma siena.
Moteris pakėlė neįprastai ilgą dvivamzdį šautuvą nuo suolo ir atsistojo tarpduryje.
Pasukau galvą ir įsistebeilijau pro langą. Tikrai mačiau, kad lauke šviečia mėnulis, tačiau už lango tvyrojo aklina tamsa ir prie pat stiklo, kaip dėlės prie plikos kojos, kėpsojo prilipusios dvi nemirksinčios spingsulės.  Sutikusios mano žvilgsnį, jos susitraukė, o vyzdžiai visiškai susiliejo su baltymais.
Nusisukau, viduje rėkdamas bepročio balsu.
Moteris tebestovėjo toje pačioje vietoje, tvirtai prispaudusi šautuvo buožę prie peties. Trinktelėjo vienas šūvis, antras. Atrodė, kad visai išėjau iš proto – lauke sukudakavo vištos ir pro duris ėmė veržtis kažkokia tamsi, protu nesuvokiama būtybė.
- Maldito bastardo, - moteris stipriai užsimojo ir buožę sugrūdo padarui į tą vietą, kur tariausi matąs akis.
Šuo atsisuko į mane ir linksmai nusišypsojo. Mano protas atsisakė dalyvauti toje beprotybėje ir visą kūną po savimi užgniaužė tamsa.

***

Stebėjau, kaip ji rankomis minko tešlą. Kiek supratau iš veido išraiškos – toks darbas teikė begalinį malonumą, lūpose net gi švietė švelni šypsena. Ant veido užkritus ilgiems juodiems plaukams, atmesdavo atgal, visai nesibodėdama jų išmiltuoti.
- Atsiprašau.
Ji pakėlė galvą ir klausiamai į mane pažiūrėjo.
- Koks jūsų vardas? Iš tiesų net nežinau...
- Ilaria.
- O mano – Erikas, - pridūriau, nors neatrodė, kad ją tai domintų, - jau antrą naktį regiu keistas iliuzijas.
Įdėmiau stebėjau Ilarios veidą, tarsi būčiau jame bandęs įžvelgti kažką, kas mane nuramintų ar priešingai – išgąsdintų. Ir paslapčiomis laukiau žodžių „tai tik baisūs sapnai“.
- Visus kartais aplanko iliuzijos. Nieko čia keisto. Ypač jei būni lauke per siestą, - ji tik gūžtelėjo pečiais ir toliau minkė tešlą, - šie metai ypatingi karšti.
- Ar toli iki kitos gyvenvietės?
- Artimiausias kaimelis, - lygiu balsu pasakojo Ilaria, - už gerų keturių dienų kelių raitam mažai išmintais takais. O tie vargšai žmonės net su manimi nenoriai šnekasi, ką jau kalbėt apie visiškai nepažįstamą. Žinoma – priims jus, aprengs, pamaitins, bet viskas tuo pasibaigs.
- Bet nuo ten galėčiau keliauti toliau.
Ilaria tik gūžtelėjo pečiais.
- Kai sugis koja, galėsiu duoti savo žirgą.
- Ačiū.
Ji nieko nesakiusi linktelėjo.
- Ar galėčiau apžiūrėti savo lėktuvą? Sakėt, kad čia netoliese...
Mažas būdamas turėjau rainą katiną, kuris prieš kiekvieną stipresnį lietų, prarasdavo visą savo žvalumą ir nulįsdavo į kuo tamsesnį kampą, paprastai – po didžiule spinta. Tik akys spingsodavo.
Jutau ir aš tą artėjančią audrą.
Ilaria atsistojo prie lovos ir įrėmusi rankas į šonus, palinko virš manęs. Piktai suraukta kakta ir kietai sučiauptos lūpos pranašavo artėjančią audrą.
- Aš jį pagydžiau, sutvarkiau, sulopiau ir pamaitinau, merda. Prižiūrėjau, keičiau tvarsčius ir rūpinausi, kad miegas būtų kuo ramesnis. Paguldžiau į savo lovą, kai pati miegu ant suolo. Tačiau jam, figlio di puttana, negana. Dar į saulę kaip dešrą išnešti ir į kaimą ant pečių nunešti.
Su kiekvienu žodžiu ji vis stipriau mostagavo rankomis ir paskutinę akimirką pagalvojau, kad tuoj trenks ir nė trupučio nebūčiau nustebęs.
Visgi viskas tuo ir baigėsi.  Vakare, atnešusi rūgštaus vyno vėl elgėsi tarsi nieko nebūtų buvę. Ir tarsi atsiprašydama dėl savo elgesio sutvarstė lūžusią koją iš naujo, dėl ko aš dar labiau suglumau.

***

Nubudau jau gerokai po vidurnakčio. Pro langą tvieskianti pilnatis, apšvietė nelygius stalo kampus, iki blizgesio nugludintą aslą ir suolą, ant kurio ramiai alsavo Ilaria.
O man ant krūtinės tupėjo vilkšunis. Turėjau nustebti, ypač dėl to, kad nieko nejutau –lyg  virš manęs kybotų tik miražas. Bet visgi jis buvo – ištiesęs letenas rąžydamasis, jis subruko antklodę ir atsigulė taip, kad šlapia nosis tiesio įsibedė į maniškę. Net jutau tvaiką iš šiek tiek pražiotų nasrų – gilų ir juodą dvoką.
Norėjau surikti, pažadinti Ilaria ir įsitikinti tai tebuvus sapnui, bet vilkšunis prispaudė leteną prie lūpų ir tyliai sušnypštė:
- Ššššš.
Grakščiai nušokęs ant aslos, jis įsikando į marškinių apykaklę ir ištempė mane iš lovos. Kojos dunkstelėjo į žemę, bet skausmo nejutau. Tas pats, kaip numestum dvi pliauskas.
Šuo viena letena nulenkė durų rankeną, o kita atstūmė duris, kaip jau buvau matęs jį taip darant, ir ištempė mane į lauką.
Vilko jis mane gerą ištrypto ir dulkėto kelio gabalą, kartais stabtelėdamas ir pakraipydamas ausimis, lyg girdėtų jam vienam žinomus dalykus.
Palikęs prie vieno ypatingai tankaus alyvmedžio, atsitraukė į šešėlį. Tik akys žėrėjo kaip dvi kruvinos žvaigždės.
Dangumi nuplaukė padrikos debesų skraistės. Viena jų uždengė pilvotą mėnulį. Lygiai du mirktelėjimai ir gyvūnas tiesiog dingo.
Debesų vis daugėjo, atsirado staigus vėjas, genantis juos tolyn link ugnikalnio. O medžiai vis labiau glaudėsi vienas prie kito, sudarydami uždarą ratą aplink mane.
- Užmušk! Užmušk!..
Balsai pynėsi vienas su kitu ir užspaudžiau delnais ausis, nebegalėdamas pakęsti to triukšmo. Bet jie nenutilo, tik dar garsiau suskambo galvoje.
- Užmušk. Tu kareivis. Užmušk. Mes ne. Užmušk!
- Tylos! - užrikau.
Mano balsas nuskambėjo juokingai tyliai, bet balsai kiek aprimo. Bet tik tam, kad vėl pratrūktų dar garsesnėmis gaidomis.
- Užmušk! – prie pat ausies nuskardėjo aukštas balsas ir medžiai taip palinko, kad, rodos, tuoj išbes akis.
Tai, ką maniau esant alyvuogėmis, tebuvo galybė akių – sveikų ir sužalotų, spalvotų ir skaidrių, užsimerkiančių ir atsimerkiančių.
Šalia manęs radosi vilkšunis ir taip garsiai užsikvatojo, kad net  pradėjo letenomis ploti per užpakalines kojas, kurios akyse tįso į priekį, virsdamos plika vyriška koja.
Šuo atsisuko į mane ir vėl nusikvatojo.
Įsirėmiau rankomis į žemę ir pabandžiau nuo jo atsitraukti, bet jis vis pasislinkdavo artyn. Užčiuopęs rankomis aštrų akmenuką užsimerkiau, jausdamas, kaip pastarasis sminga gilyn į mėsą. Tuoj pabūsiu suprakaitavęs nuo karštinės lovoje ir nieko aplink nebebus.
O springstantis kvatojimas vis nesiliovė.

***
Ryte Ilaria žaizdą delne tik patepė deginančiu skysčiu ir plekštelėjo delnu į sieną.
- Taip ir nerandu laiko nugludinti visus išsikišimus. Galbūt be reikalo lovą pertempiau iš ano kampo.
Nežiūrėdamas  į sieną, žvilgtelėjau rodoma kryptimi. Dar ir dabar, net prieblandoje, kuo ryškiausiai švytėjo keturios juodesnės dėmės ten, kur stovėjo lovos kojos.
Nusijuokėme abu kartu, gerai nesuprasdami kodėl. Tačiau apsimetėme, kad viskas gerai ir dėl tokio nieko neverta sukti galvų.
Taip pat apsimetinėdavome ir kitais rytais.
Apsimetinėdavome po naktų, kai ji mesdavo per petį pupas ir visą naktį neidavo miegoti, kartais net pasilypėdama ant lovos ir spoksodama pro nedidelė plyšelį langinėse. O paskui iki pat ryto sėdėdavo šalia ir švelniu balsu sekdavo keistas istorijas apie mirusius miestus.
Apsimetinėdavome ir kai ryte pabusdavau purvo pilnomis rankomis, tarsi būčiau jomis rausęs žemę, bandydamas atsitraukti nuo virš manęs linkstančių juodų akių.
Šuo tik sėdėdavo ir šiek tiek smalsiai spoksodavo į mudu. Jis vis dažniau naktimis mane tempdavo į lauką, kur turėdavau klausytis nesibaigiančio bambėjimo ir rankomis dangstytis nuo prieš pat akis mosuojančių šakų. Beveik visi pasakojimai skambėjo italų kalba, bet tokiu dialektu, jog išvis nieko nebesuprasdavau. Nors kiekvieną dieną Ilaria stengdavosi išmokyti bent po pora naujų žodžių.
- Ką reiškia cane di diavolo? – paklausiau vieną skaistų rytą, jau kur kas tvirčiau statydamas gyjančią koją, nors lazdos tebereikėjo.
Ilaria susimąstė, šiek tiek pasislinkdama arčiau manęs. Tai jau vyko ne pirmą dieną, nors ir buvo sunku paaiškinti – rytais gerdami šaltą vandenį, gardintą citrinomis, kas jau tapo lyg ir savotiška tradicija, sėsdavome vis arčiau vienas kito. Net pats nejutau, kaip tas artumas pradėjo patikti.
- Keiksmas, gal kada ištariau, o tu ir įsidėmėjai.
- Bet ką reiškia?
- Na kaip tau paaiškint, - pasimuistė Ilaria, neapibrėžtai mostelėdama ranka, - ar gi tavo kalboje nėra tokių išsireiškimų, kurių neįmanoma išversti?
Žinoma, tokių buvo pilna, bet vėl mes apsimetinėjome. Vienas – likęs patenkintas tokiu atsakymu. Kitas – nežinantis kaip išversti.
Bet jei tai ir buvo sapnai, tai tokių galėjo pavydėti kiekvienas išprotėjęs keistuolis. Galbūt ir be reikalo ieškojau atsakymų ten, kur jų nebuvo. Nežinau. Bet tie vaiduokliški sutvėrimai ir jų kiauliški snukiai atrodydavo labai realūs šalia beprotiško šuns kvatojimo ir vabalų žmonių veidais dainavimo.
Taip bėgo dienos. Iš pirmo žvilgsnio – visiškai vienodos, tačiau iš tikrųjų kiekviena atnešdavo kažką naujo. Gulėdamas lovoje mažu plaktukėliu sulyginau visus aštrius nelygumus sienoje šalia lovos, užsitarnaudamas net pernelyg šilto Ilarios žvilgsnio, o pasveikęs jutau pareigą atsidėkoti bent sutvarkydamas senąjį vandens ratą ir arklio gardą. Juk šiaip ar taip panašius darbus atlikdavau tėvų ūkyje.
Mėgdavome sėdėti vakarais po sutvarkyta pastoge ir klausytis vienas kito pasakojimų. Mano, deja, dauguma buvo apie karą, tačiau Ilarios akys taip žėrėdavo, lyg girdėtų pirmą kartą apie apkasų karus ir pirmą prisilietimą prie biplano šturvalo. Jos pasakojimai buvo visai kitokie. Šilti, gražūs. Apie gamtą, žmones, apie tai, kodėl žmonės tiki vienais dalykais, o netiki kitais.
Bet, nepaisant vis mažėjančio atstumo tarp manęs ir Ilarios, žinojau, kad išjosiu. Aš daugiau niekur kitur nesapnuodavau nukirstų galvų, kabančių ant išdžiūvusio medžio šakų, niekur kitur neregėdavau vaiduokliškų veizolų, prisiplojusių prie stiklo.
O be to – vis dažniau susapnuodavau tėvus. Sėdinčius po klevu, verkiančius, prašančius mane sugrįžti arba bent jau pranešti – gyvas ar miręs. Kitomis naktimis regėdavau karininką, rėžiantį grėsmingą kalbą apie garbę ir dezertyrus, kurie nusipelno tik paniekos. Tarp tų sapnų Ilaria budėdavo prie durų, kartais šaudydama į tamsą, kartais tik neramiai dairydamasi aplink.
Tik nebuvau tikras ar Ilaria tai suprato. Iš jos slepiamų žvilgsnių, mestų į mane, kai dirbdavau lauke, bandydamas užmušti laiką ir pamiršti naktinius košmarus, suvokiau nebesąs vien atsitiktinis prašalaitis.
Tačiau kinkant žirgą širdis vis tiek sudrebėjo. Permetęs savo paltą per balną dar kurį laiką stovėjau nusisukęs, rinkdamasis atsisveikinimo žodžius. Juk galėjau pasilikti. Save raminau, kad grįšiu sutvarkęs visus reikalus, bet kita širdies pusė sakė, kad daugiau niekada gyvenime nerasiu kelio atgal.
Taip, čia buvo beprotiškai gražu, ypač rytais, kai saulė tik vos vos pasiekdavo alyvmedžių viršūnes. Net išsausėjusi žemė neatrodė atgrasi iš naujo sukasus takelį ir atvedus šaltinį arčiau namų.
Bet visgi čia buvo ne mano namai, ne mano šalis. Vieną ar du kartus tarsi netyčia užsimindavau, kad ji galėtų keliauti kartu su manimi, tolyn nuo šios vienišos žemės. Bet atsakymas visada buvo vienas ir tas pats – ji negali, kad ir kaip nori.
- Štai, atminimui ir padėka už visą rūpestį.
Nusitraukiau nuo piršto sidabrinį žiedą, vaizduojantį virš kuproto kalno skriejantį biplaną, kurį man su visomis iškilmėmis įteikė numušus penkioliktąjį lėktuvą.
Ilaria paėmė žiedą tik pačiai pirštų galiukais, o aš, vengdamas tolimesnių žodžių, užšokau ant žirgo ir linktelėjau.
- Lik sveika, Ilaria. Pasistengsiu, kad žirgas grįžtu pas tave sveikas. Ačiū tau.
Jaučiausi esąs pats didžiausias niekšas taip elgdamasis, bet tie košmarai ir tėvų veidai vis stipriau dusino naktimis. Pasikreipiau šonu ant balno ir klausiamai pažiūrėjau jai į akis. Kaip ir visada – ji apsimetė nepastebinti kvietimo vykti kartu. Spustelėjau gyvulio šonus kulnais, sukdamas jį pradėtu grįsti takeliu tolyn. Ir anaiptol nesijaučiau laimingas.

***

Vėliau niekaip nebūčiau sugebėjęs paaiškinti ką regėjau vos laikydamasis ant žirgo nugaros. Pirmąją naktį pabandžiau užmigti prisiglaudęs prie įkaitusios per dieną uolos, bet tuoj pat pašokau, išgirdęs urzgimą visai šalia. Vos užsimerkiau – sulojo šuo ir tiesiai virš galvos surėkė naktinis paukštis.
Prasivarčiau visą naktį, spausdamas revolverį prie krūtinės. Ryte, kone paklaikęs nuo nemigos ir patirtų pojūčių, šiaip ne taip užsikabarojau ant balno. Kur ir likau visą likusį kelią. Užmigdavome kartu su žirgu – jis stovėdamas, o aš vos besilaikydamas balne.
Bet naktiniai košmarai manęs nepaleido, priešingai – sustiprėjo. Žeme risdavosi kraujo jūra, beveik siekdama kulnus, dešimtys naktinių drugių nuguldavo pečius ir šnabždėdavo į ausį nesuprantamus žodžius, o dangus... dangus parausdavo tarsi prieš stiprų vėją ir toks likdavo visą naktį. Kalvos žiojosi ir čiaupėsi, o tas nesiliaujantis urzgimas už nugaros pavertė mano isteriku, krūpčiojančiu po kiekvieno atodūsio. Visa tai tebuvo tik košmarai, įaudrinti nuovargio ir patirtų sužalojimų, bet kiekvieną kartą jie išrodė vis labiau realūs.
O trečią dieną tiesiog pasiklydau. Ilaria nurodė kelią labai aiškiai, net pabraižė smėlyje, esą neįmanoma paklysti, jei tolyn veda tik vienas takelis, svarbu  kryžkelėje pasukti į...
... kairę ar dešinę?
Žirgas kantriai laukė, kol aš pagaliau apsispręsiu, bet niekaip neįstengiau prisiminti kur reikia keliauti. Keista -  aš, kuris puikiausiai įsimindavo visus žemėlapius, dabar negalėjau nuspręsti.
- Nooo, pirmyn, - paraginau žirgą, vildamasis, kad jis turėjo žinoti kelią į gyvenvietę. Visi jie turėdavo tą keista savybę nukeliauti tuo keliu, kurio reikėjo šeimininkui.
Gyvulys atsisuko ir šiek tiek priekaištingai dėbtelėjęs suprunkštė, bet visgi pajudėjo. Į Dešinę. Iš pradžių vos vilkdamas kojas, bet su kiekviena pėda vis spartindamas tempą. Kanopos dusliai kaukšėjo į akmenuotą taką, vis paspirdamos vieną iš daugybės akmenukų.
Naktys tapo kur kas ramesnės, išmiegodavau pabudęs tik porą kartų. Košmarai, kankinę visą kelią nuo Ilarios namų, traukėsi, palikdami ramų miegą. Bet kartu atėjo ir dvejonės. Sapnai, kuriuose tėvai verkė ir prašė grįžti, bluko. Netrukus vos pajėgiau juos prisiminti. Kiek kartų norėjau apsukti žirgą ir paleisti jį atgal, į namus, bet vis sulaikydavau ranką, vis labiau meluodamas sau, kad toks gyvenimas ne man, kad aš privalau grįžti į karinę bazę ir iki galo atlikti savo pareigą.
O žirgas vis nešė mane tolyn, visai dėl nieko nesijaudindamas. Tvirtai sutryptas takelis virto plačiu keliu, o aš vis mąsčiau apie dieną, kai pasiremdamas Ilarios žengiau per kiemą. Po žirgo kanopomis skambėjo nebe akmenukai, o grindinys, o aš prisiminiau, kaip ji audringai reaguodavo į mažmožius ir tuoj pat vėl nurimdavo, lyg nieko nebūtų nutikę.
Tik gyvuliui sustojus atsitiesiau ir apsidariau.
Namai. Suirę, pusiau nugriuvę, paskandinti po smėliu ar rieduliais, seniai mirę ir pamiršti. Mirusi gatvė ir mirusi vieta. Turbūt taip seniai, kad net visi šią vietą pamiršo.
Išsliuogiau iš balno, sustingusi nugara grėsmingai trakštelėjo, o nutirpusi koja neleido tiesiai atsistoti. Ir tik tada suvokiau, kodėl žirgas sustojo.
To nemačiau, neužuodžiau, tiesiog jutau. Kažkokį mirgėjimą, raibuliavimą ore, už kurio skambėjo drūti vyrų balsai, skardėjo moterų aukšti šūksniai, spygavo vaikai. Jie buvo čia pat, už nematomos širmos, pilni gyvybės. Užhipnotizuotas to keisto jausmo, ištiesiau ranką į priekį ir ji tiesiog išnyko iki pat alkūnės. Suspiegė vaikas ir atšokau atgal, atsiremdamas į žirgo krūtinę.
Jie buvo čia pat. Vaikai. Maži, paūgėję ir visi purvini iki pat ausų galų. Visi jie tokie. Ji stovėjo už labai plonos, bet visiškai nepermatomos širmos. Kilo nenumaldomas noras ištiesti ranką ir kurį nors paglostyt. Žinojau einąs iš proto, bet vis tiek nesiryžau tikrinti ar pakankamai toli nuėjęs jau.
Ir tada vėl suurzgė šuo.
Lėtai atsisukau, gniaužydamas revolverio rankeną, kaip jau dariau visas praėjusias naktis. Bet ir taip žinojau, kad čia bus Ilarios šuo. Ta pati pašiaušta aukšta ketera, juodos akys ir smailas snukis, vietoj kurio dabar mainėsi begalė veidų. Lyg stebėtum greitai verčiamus knygos lapus. Štai motina, tėvas, luošys Tomas, kokia jo pavardė? Pfilzeris? Mėsininkas, Ilaria. Veidai sukosi vienas paskui kitą, o šuo vis artėjo, giliai urgzdamas iš pačios krūtinės.
Ir tik dabar galutinai suvokiau – tie sapnai ir košmarai net nebuvo mano. Juos atsiuntė, kad mesčiau viską ir skubėčiau pabėgti. Pajutau tai tik pačią paskutinę akimirką. Šuo skriejo į mane, plačiai išžiojęs nasrus, pilnus bukų dantų. Kilstelėjau revolverį ir nuskardėjo šūvis. Gyvūno kaktoje ištryško nedidelis kruvinas greizeris, bet jis tebeskriejo į mane.
Aštrūs nagai pervėrė drabužius ir jau negyvas kūnas nustūmė mane atgal, tiesiai į tebesišnabždančių vaikų glėbį...

***
... ir aš pabudau.
Virš kalvų leidosi rausvėjanti saulė, nusinešdama paskutinius karščio likučius. Žemė vis dar garavo, bet virš jos jau drąsiau sukinėjosi drąsus žiurkėnas, visai nesibaidantis danguje skriejančio plėšraus paukščio. O ko bijoti, jei vienas stryktelėjimas ir tu saugus po lūžusiu biplano sparnu.
Pasimuisčiau ir ištraukiau vieną ranką. Gėlė sumuštą ranką, kur trinktelėjo iš rėmo išsprūdęs kulkosvaidis, bet tiek kojas, tiek rankas judinti galėjau.
Prisiminiau kaip variklis užsikosėjo ir nurimo. Nutraukiau akinius, bijodamas leidimosi metu išsidurti akis dužusiais stiklais ir stebėtinai ramiai nukreipiau lėktuvą link mažo, vos įžiūrimo takelio, išnyrančio iš alyvmedžių giraitės.
Atsitrenkęs į uolas, biplanas lūžo pusiau, už savęs palikdamas trūkusį sparną. O toliau nieko neprisimenu.
Išlipau iš nuolaužų ir apsidairiau. Štai takelis, štai alyvmedžiai, uola, sudžiūvęs medis, ugnikalnis tolumoje. Ir besileidžianti kruvina saulė.
Visgi nusileidau.
Nukėblinau takeliu aukštyn, prieš tai užsikišęs revolverį už diržo.  Šonas pervertas kulkos, bet žaizda nebuvo gili, gal vien audiniai kliudyti. Bet dabar tai nerūpėjo. Žingsniavau, bandydamas bent kažką atpažinti ir suvokti tai nebuvus vien sapnui.
Bet akys nematė nieko pažįstamo – sulaukėję alyvmedžiai grūdos vienas prie kito, takelis užverstas trūkusio šlaito.
Žingsniavau, karščiuojančiomis akimis stengdamasis įžiūrėti nedidelį namelį, naujai dengtu stogu. Negalėjau prisiversti atsisėsti ir atgauti jėgas.
Namelis buvo, bet aš jį juk mačiau dar leisdamasis. Suklypęs, kiek pasviręs ant šono, praviromis sutręšusiomis durimis. Slenkstis užneštas smėliu, o suklypusios langinės gulėjo pusiau paskendusios žemėje. Koja paspardžiau žemę, ieškodamas pradėto, bet taip ir nebaigto grindinio. Nieko. Vien smėlis ir akmuo.
Tyliai, tarsi bijočiau pažadinti mirusiuosius įžengiau į vidų ir sustojau, kol akys pratinosi prie tamsos. Negalėčiau pasakyti, kad matomas vaizdas mane sukrėtė. Tiesą sakant giliai širdyje to ir laukiau. Bet vis tiek nesusilaikiau ir sunkiai atsidusau.

***

Sėdėjau atsirėmęs į sieną ir stebėjau besileidžiančią saulę ir rūkstantį ugnikalnį. Laukiau nakties, suvokdamas, kad ji bus beprotiškai ilga ir keista.
Supratau tai vos tik ant stalo pamačiau žiedą. Apdulkėjusį ir apsiblaususį, bet tą patį žiedą su virš kalvų skrendančiu biplanu.
Kiek tolėliau ant žemės sėdėjo šuo ir juodomis akimis įdėmiai mane stebėjo. Viduryje kaktos švietė baltas plikas lopas, lyg plaukai taip niekada ir nebūtų ten ataugę. Jei taip galima sakyti – šuo buvo supykęs. Ir to neslėpė. Ir jis  tam turėjo teisę. Turbūt ne vieną šimtmetį nuolankiai tarnavo Ilariai, laukdamas tos vienintelės progos, kai ji suklys. O sulaukęs iškart pasinaudojo. Siuntė man sapnus, košmarus, stengėsi suvilioti tuo, ko troškau. Juokinga pagalvojus, kad mano jausmus šuo suprato geriau už mane. Ir paslėpė po kitais troškimais, po sunkiais sapnais.
Išsitraukiau vienintelę turimą cigaretę ir užsirūkiau.
Ar Ilaria tiesiog nusprendė nebekovoti ar šuo tiesiog išdavė ją paskutinę akimirką, stumdamas ją pragarui tiesiai į rankas?
Cigaretė smilko tarp pirštų. Sudegusio tabako trupiniai krito ant smėlio, kur tuoj pat buvo maišomi kylančio vėjo. Jei dabar išskubėčiau, iki visiškai sutems, spėsiu išeiti iš šio apleisto sodo. Keliausiu tuo pačiu takeliu, nemiegosiu naktimis, šokinėsiu nuo kiekvieno garso.
Bet tas išėjimas bus netikras, sapnai netikri, o baimė dirbtinė. Net ne mano. Norėjau pasilikti jau nuo tos akimirkos, kai atsibudau lovoje, kvepiančioje citrinomis.
Ugnikalnis vis labiau žioravo ir pūtėsi, kol vienas šonas pratrūko, sukurdamas iliuziją, jog žiojasi milžiniški nasrai. Dangus paraudo, lyg kas būtų išliejęs kraują. Už nugaros beprotiškai suklykė padaras. Pajutau, kaip jis nusileido ant trobelės stogo, net lentos subraškėjo.
Nežiūrėdamas įėjau vidun ir tvirtai užrėmiau duris. Dubuo su vandeniu stovėjo ant stalo, kur ir palikau. Tik nuo siaubūno gremėzdiško nusileidimo dalis jo išsiliejo.
Kruopščiai nusiprausiau rankas ir atsisukęs į duris saujoje sugniaužiau juodas pupas. Visiškai nenustebau jas radęs spintelėje, po moliniais puodeliais ir suvirtusiais drožinėtais mediniais šaukštais.
Sudrebėjo langas, kai prie jo prisiplojo mano galvos dydžio kiaulės šnipas ir sužvilgo kruvinos, giliai įsodintos, akutės. Padaras taip įnirtingai trynėsi į sieną, jog visas namelis net drebėjo. Tiek nuo milžiniško kūno, tiek nuo riksmo.
Ilaria kažką sakydavo, mesdama pupas per petį. Tad tiesiog niūniavau seną dainą, kurią taip mėgdavo mano tėvas.
Juja, Juja, gar lustig ist die Jägerei
allhier auf grüner Heid',
allhier auf grüner Heid'.
Turbūt tai buvo kvailiausia, ką galėjau dainuoti, prieš eidamas susitikti su cane di diavolo. Turbūt ją niūniuosiu ir žingsniuodamas į pragaro žiotis, kur nutempta Ilaria.
Stovėjau priešais duris, spoksodamas į durų rankeną, o už sienų siautėjo kažkas beprotiškai įsiutęs ir pakvaišęs nuo savo paties baisumo. Jei tai sapnas, jis labai ilgas ir keistas. Bet gailėjausi tik dėl vieno – kad mane taip lengvai apgavo prakeiktas šuo.
Pravėriau duris ir žengiau į lauką, vienoje rankoje spausdamas revolverį su keturiomis kulkomis, o kitoje – žiedą.

2012-11-28 22:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 24 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-25 22:29
klimbingupthewalls
Omnia, ne, ne 4,5, o 4,7. taisau ir atsiprašau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-25 21:56
klimbingupthewalls
iš dallies pritariu tictac_it mintims, pavyzdžiui, kuprotas kalnas, bet tai smulkmenos, o pati istorija kuriama meistriškai įdomiai, ir prajuokinti moki. perskaičiau vienu ypu. patinka atmosfera, nenuvalkiotos vizijos.
rašyke vertinimas 5, o klubui tebūnie 4,5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-18 06:42
tictac_it
Pradžia ta trilerinė perkrauta štampais -  atsidaviau likimui , keikiau likimą :), ne tik tecniniais nelabai įdomiais niuansais. Nuo antros pastraipos viskas pagerėja. Mistika , sapnas, vyksmas neapibrėžtame laike - viskas persipina ir skaityti įdomu. Bet tik tiek - jau tą tekstą skaičiau anksčiau ir šį kartą viskas atrodė nebe taip patraukliai ir aštriai  4,22
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-16 18:36
Labai gyvas, pulsuojantis nuotykinis tekstas. Bet perskaičius, vis tiek kyla klausimas - o kas iš to, kodėl aš tai skaičiau? 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-15 19:56
TomKomPotas
Patiko tai kaip sukurta intriga, į siužeto pinkles meistriškai įpainiojamas skaitytojas. Žavesio turi tas realybė - sapnas kaitaliojimas (tiesa, į pabaigą kiek apsipainioja mintis, bandant suvokti kas kur :). Trūkumėliai? Pradžioje gal kiek užsižaista su katastrofos aprašinėjimu, galvos dažnokai lakstė, o kraujai gausiai liejosi, pabaisos ir "pragaro žiotys" kiek stereotipinės, Ilaria išnykimui skirta mažokai dėmesio. Bet su malonumu perskaičiau. 4,7
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-14 21:34
lengva
Negaliu, jau tiesiog nervas suima, kai nuodugniai iskomentuoji kurini, o visa tai pradingsta kazkur pozemiuose, stalkeriskoje zonoje be rysio:( Skaiciau susidomejusi, bet su pertrukiais. Kastanediskai kveptelejo. O dar labiau primine suomiu (?) filma, kur mistiska moteris gyde du priesingu karo stovyklu vyrus. Ir shuo ten regis buvo, o gal ne shuo, o ta rusa shauke Pshiolty. Geras filmas, kurinys irgi nieko. 4,5. Tobulumui ribu nera. Achiu. Tikrai geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-12 17:06
Lengvai
Tai vienas mano mėgstamiausių kūrinių rašykuose apskritai. Prie ankstesnio mano komentero nebeturiu, ko pridurti.

Vertinimas klubui: 5,0
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-05 23:10
Erla
Realiai aprašyta, persipina su haliucinacijomis. Kalba sodri, vaizdai išraiškingi, paslaptingumas, mistika, įsivaizduojamas laikmetis ir geografija. Visa tai groja kaip darnus orkestras.
Almanachui 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-05 14:47
Daineko
įtraukiantis. musė nedingo, tolesni įvykiai to neatleistų, tai tik autorius bandė apgauti :) ypač žavi sapnų idėja.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-03-03 20:40
IB
IB
Žinoma, kad menas parašyti tokį kūrinį. tai talentingo žmogaus darbas. Bet  pradžia man nelabai, nes priminė karą, kurio negaliu pakęst net istorijos vadovėlyje. ;)))
kadangi visi vertino 5, tai ir aš pritarsiu tai nuomonei, kas dar belieka?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-04 16:57
Loke1
prisiminiau Cerberį, tik šitas, rodos turi daugiau nei tris galvas:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-04 16:52
Loke1
Geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-12 12:47
Mylista sutinka su viskuo
Taip, be jokios abejonės, šiuo rašiniu Meškiukas pranoko save. Vaizdingas tekstas, jusliškas, kimbantis prie skaitytojo kaip krauju permirkę marškiniai.

Pradžioje šiek tiek jaučiasi lengvabūdiškumo, švaistymosi efektais. Pavyzdžiui, ta išlindusi kompaso spyruoklė ir fontanu ištiškusi priešo lakūno galva - geri, stiprūs įvaizdžiai, bet, tur būt, tekstas būtų geresnis, jeigu nuo jų būtų susilaikyta. Stiprioji teksto pusė yra ta bejėgiško siaubo atmosfera. Jinai turėtų didesnį poveikį, jeigu į ją būtų įvesta santūriai. Štai buvo paprastas pasaulis, o štai - patekau į siaubo pasaulį. Dabar pirmas įspūdis toks - štai buvo fiktyvus Red Baron nuotykių pasaulis, o štai - patekau į siaubo pasaulį.

Teksto pabaiga mane labai maloniai nustebino. Nėra atsakymo į tai, kas čia vyko. Yra košmaras arba siaubo pasaulis, veikiantis pagal savo taisykles. Nurašyti teksto nenuoseklumus sapnams ar haliucinacijoms šiaip yra pigus triukas, kuriuo dažnai piktnaudžiaujama.  Bet šiuo atveju padaryta labai gerai, nors nėra nuoseklumo su tikrove, bet yra nuoseklumas su pasikarojančių haliucinacijų pasauliu, kuris vyko anksčiau.

Gal būt, toks ir yra pragaras - vėl ir vėl atsibusti sulaužytom kojom lėktuvo nuolaužose ir negalėti nuvyti įkyrios musės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-06 20:33
wentytwenty
Šiurpiai, gerai tik kam jis paliko ir vėl grįžo į tą užkeiktą vietą...
taip jau būna, kad nieko negal žinoti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-05 15:00
Valkas
Bet gi čia ne Meškiukas! Ne ne ne, atsisakau patikėti. Kiek Meškienei užmokėjai už tai, kad parašytų tau šitą kūrinį?

Juokauju. Gerai, labai labai gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-04 07:05
grynasgonzo
Užeisiu vėl, kai nebūsiu taip apsvaigęs nuo ryškiais žodžiais įkrautos vaizdinės matricos. Smegenys ėmė suktis. Prisiekiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-03 16:35
Istorijos Mėgėja
Labai gražus kūrinėlis. Galėjau pasijausti tarsi pati ten būdama. Buvo labai liūdna, kad Erikas paliko Ilarią. Tikiuosi, kad kada nors iš aš sugebėsiu taip kurti.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-03 16:32
St Sebastianas
Lyginant ką skaičiau prieš tai su šiuo kūriniu pasijutau kaip iš aštuonių bitų pasaulio permestas aštuonmatę erdvę. Puikus kūrinys!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-03 14:54
Mil2kas
Labai patiko ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-12-03 11:56
Lengvai
Alyvmedžių giraitė – yra.

Išdavystė – yra.

XXa. Pradžia – yra.

2 personažai – yra. Šuns neužskaitom kaip personažo, tiesa?

Praktiškai neturiu prie ko prikibti. Kūrinys įdomus, pasaulis nupieštas vaizdingai – taip ir matai visus tuos košmarus prieš akis, beskaitydama. Istorija įtraukia ir nepaleidžia iki pat galo, vis kyla klausimai. Atsakymai pateikti ne į visus – tai gerai. Bet paburbėsiu, kad palikta gramatinių klaidų.
5,0
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 24]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą