Prologas

1.

Iš pradžių -
save randu
lyg dantį skylantį
urve ir girdžiu
žodžius.
- Sugrok,
nors po vieną
noktiurną
vakarais -
sugrok tylą,
papieviuose -
mintys ganosi
kai už langų saulė -
tempia po vieną vagą
lyg dantį įskilusį,
lyg įsikandusi pelę
ir mano saulė -
tarsi moteris
įsibridusi į vandenį -
žvangina karoliais
ir per dienų, dienas -
takais į kelią
tirpdo naktų metalą
ir užminga -
mano saulė
apsvaigus
nuo miestų
kamšaties.

Ir atsidūsta žmonės -
gyvenimas
brangus ir pradaro
angelai vartus
ir atsiveria dangus.

Naktis.
Danguje -
jokio žmogaus,
o pienių galvos
į debesis atsimuša
ir kaip siūlų kamuoliai -
žmonių gyvenimai -
niekais nueina
ir išblunka -
jų menas
o žmonių
gyvenime
už ugnį - nieko
skaidresnio nėra.

Žmogus
prieš dangų
apsijuoks
ir velniai,
pagrobs pinigus jo.
Nors vėlu - vėjai pučia -
smarkiau ir smarkiau
ir baisu
prie dangaus prisiliesti,
prieiti arčiau.
- Nebijok, prieik
ir nusijuok.
Ciniškai ramus
ir blaivus -
kas tu toks?