***

Mūsų bendrose nuotraukose aš visuomet atrodydavau gražesnė nei tose, kur būdavau nufotografuota viena. Galbūt todėl, kai tavęs jau nebėra, susirandu seną nuotraukų albumą ir laukan traukiu visas fotografijas, iš kurių žvelgia du laimingi, meilės paženklinti veidai- tu ir aš. Dabar tas fotografijas perkerpu, o kai kurias ir perplėšiu pusiau. Tas puses, kuriose esu aš, sugrūdu atgal. Gal kada, kai pasiilgsiu praeities, jas vėl išsitrauksiu, gal tada... O kitą nuotraukų dalį, prieš tai smulkiai sudraskiusi į skutelius, negailestingai išmetu į šiukšliadėžę. Išmetu tave. Nes tu pirmas išėjai.
            Nepasakyčiau, kad man liūdna ar labai skauda. Aš tik jaučiuosi apgauta. Iki šiol nežinojau ką reiškia būti paliktai. Skausmas sudraskė mane į mažyčius skutelius ir aš tikrai pasigailėjau, kad sutikau susieti savo gyvenimą su tavuoju. Ne šiaip sau gyvenimą, o savo dienas, naktis, ritualus, muziką, svajones, impulsyvius aistros proveržius- viską atidaviau tau. Viskuo persisotinęs, apsirijęs vieną dieną susirinkai daiktus ir išėjai. Palikai mane it kokią prišnerkštą vietą, į kurią daugiau niekada negrįši- prispjaudytą, nešvarią, panaudotą. Dieve, kaip kokį sumautą prezervatyvą po skubios sueities tamsioj tarpuvartėj.
            Žinai, o man nusispjauti. Galiu ir be tavęs. Štai, šiąnakt buvau Anos vakarėlyje. Sutikau mielą vaikiną. Jaunesnį už mane. Abiturientą. Tokie jaunučiai būna pakankamai drovūs, kad priėję nepasiūlytų pasidulkinti, bet jiems užtenka drąsos pakviesti šokiui ir pasakyti komplimentą, kuris neskambėtų banaliai. Sušnibždėjo į ausį, kad mano akys kaip žarijos- šiltos, bet joms reikia vėjo, nuo kurio jos užsiliepsnotų. Suprask, tas vėjas- tai jis. Suteikiau jam šansą. Buvo įdomu sužinoti ar ir kitose srityse yra toks taiklus...
            Nužvelgiau jį vertinančiu žvilgsniu nuo kurio, galiu prisiekti savo dešinės kojos mažuoju piršteliu, jis net susigūžė. O tuomet pažvelgiau tiesiai į jo rudas akis ir nusišypsojau daug žadančia šypsena. Jis buvo gražus. Ryškūs veido kontūrai. Putlios lūpos, išsišovę skruostikauliai, švari oda, madinga šukuosena. Kaip vėliau paaiškėjo po džinsais ir klasikinio kirpimo marškinėliais slėpėsi jaunas, gražus bei ištreniruotas kūnas. Tobulas kūnas. Vertas nuodėmės.
        Tuo metu skambėjo Maiklo Džeksono,, Billy Jyn‘‘, mes šokome tai priglusdami vienas prie kito, tai atitoldami. Nepaleidau jo iš akių. Netrukus Lukas- toks jo vardas- apkabino ir pabučiavo. Globėjiškai ir švelniai. Taip, kaip bučiuoja visi vaikinai, kurie nėra įsitikinę savo sėkme. Beliko šelmiškai nusišypsoti, čiupti jį už rankos ir sprukti iš vakarėlio jam net neįsibėgėjus. Ką pasakys Ana? Jis supras. Žino mano būdą ir potraukį nuotykiams.
          -Kur mane tempiesi? - jau sėdėdamas taksi automobilyje užklausė Lukas. Pašaipus žvilgsnis bėginėjo mano veidu, vėliau nukrypo iškirptėn. Ir tada prisiminiau, kad per tą skubėjimą ir neapdairumą užmiršau savo paltą. Apsidairiau ir nakties tamsoje pro automobilio langus sugebėjau įžvelgti, kad įsukome į miegamąjį rajoną. Taip nieko ir neatsakiau į vaikino klausimą, tik sustojus automobiliui paraginau Luką ropštis laukan. Susimokėjau už kelionę. Žinoma, dabar tu apsakytum, kad būdama su tavimi niekad neturėjau rūpintis dėl tokių išlaidų ir panašių dalykų. Bet manęs tai nestebina. Tu esi aukštas pareigas užimantis, visuomenei gerai žinimas žmogus ir gali nusipirkti ne tik moterį, bet ir jos meilę. Turi valdžią ne tik savo įmonėje, bet ir asmeniniame gyvenime. Visada nuspręsdavai, kada kelsimės, kur atostogausime, ką valgysime, su kuo susitiksime, netgi kokia poza mylėsimės.
          Ir kai per tiek laiko gavau puikią progą pasijusti padėties šeimininke, negalėjau jos taip lengvai atsisakyti.
          Mane linksmino to vaikino susirūpinimas ir gėda dėl to, kad jis nesumokėjo už taksi. Prajukau, kai jis užsimanė atsilyginti ir ėmė kuistis po savo piniginę. Nemėgstu tokių situacijų, todėl viską nuleidau juokais, čiupau jį už rankos ir nusitempiau į ketvirtą aukštą. Rakindama duris žvilgčiojau į neramiai mindžikuojantį Luką. Turbūt jaudinosi. O tu visuomet purkštaudavai. Tau mano, paprastos mirtingosios, butas atrodė kaip tikra elgetos irštva. Niekada negalėjai suprasti, kodėl nesutikau gyventi tavo prabangos persunktame name, miegoti toje pačioje lovoje, kurioje kažkada miegojo tavo žmona ir valgyti pernelyg gurmanišką maistą, kuris strigo gerklėje. Nesupratai, kodėl nenorėjau būti paukšteliu auksiniame narvelyje.