Ant kelio

17.

Reikės
minčių,
gero kelio,
gero žodžio -
reikės plaktukų,
pirštinių, kaltų
ir pasigirs
akmeninės melodijos
ir užvers galvas
į dangų žiogai -
apsvaigę
nuo plaktukų,
kompresrorių
nuo miestiškų
dainų, nuo brangių
dovanų, nuo tų,
mano kančių
graudžių,
nuo prisiminimų,
kurie krinta
skaidriomis ašaromis -
iš akių.

- Amžinu
gyvenimu tikiu,
nors aplinkui -
vien akmenys
ir miškai, laukai,
ir nieko gražaus -
nematyti ir kyla
prieš akis
tirštas rūkas
ir saulės
nėra.

Virš laukų, miškų -
sutema pasikėlus,
ir nuo šakų -
pakyla
ir dairosi
lyg pašauta varna -
žaibų, dulkių
audra.

Žaibai sumigo,
plaktukai sumigo
ir autokarai,
kompresoriai -
iškaršusiai saulei -
rodo dantis
ir gulasi, kaip žaltys
ištryptas takas
po kojom
ir užverstas
mintimis
ant mano kelio -
užsiliepsnoja -
šiaudų, žiedų
ir vilčių -
kratinys.