Pranašas

Plauk, vaike,
                      plauk
pamiršk, kuriuos medžiojai,
Sizifo akmenį iš užančio į upę
paleisk be gailesčio,
                      nei motinai nei krypčiai
nepriklausydamas.

Tik irkis spėriai, broli,
audringais mostais šventink vandenyną,
kuris tai kils, tai slūgs nelygu baimė
arba kaltė pasklis po tavo sapną.

Plaučius atverk, panirk, nirtusis vyre,
lai sunkias jaunatys,
o žolės raizgo kaulus,
neprasitark, jog būsimųjų bangos
raudonos risis vėl per amžių amžius.