Vincas

Išaušus miestui praeitim apleistom
Ruošiu taikiklį atminimo trupiniui

Kadaise didelės
Atrodė  medžio tvarto durys
Susklęstos rūdinu metalo kaiščiu
Kampe tarp dviejų ūkinių kieme
Girgždėjo jas atsargiai
Varstant vakare

Išbėgdavo trumputis šieno
Kvapas iš  užtrenktų šešėlių
Paslapties
Mįslė neįminto murmėjimo
Ant aukšto žingsniams šmirinėjant
Vaikams sakydavo esą
Didžiulės žiurkės

Smalsumas baimę nugalėjo ir
Pro plyšelį pažiūrėjau
Močiutei bėgau pasakyti
Kad ne žiurkė o žmogus
Ten tvarte vaikštinėja
Tikrai žmogus močiute
Ne ne vaikeli ten  ne žmogus

Vaiduoklių tirpstantys gobtuvai
Nudžiugo šito melo įsitvėrus
Nubudo šypsena mielam veide
Bet vakarais
Reikėjo vaiką guosti
Veidams vaiduoklių šmėžtelėjus
Lange virtuvėlės

Po kiek tai laiko atsirado
Vincas už didelio prekystalio
Raudonų plytų mūro parduotuvėj
Tuomet nebuvo duonos ir dešros
Vitrinos žviegdavo nuo tuštumos
Grubiu vyniojamuoju popierium
Nukrautos
O Vincas visko gaudavo


Neliko jau nei Vinco
Nei močiutės ir tik tėvas
Spėjo paslaptį atskleisti
Tik išėjus rusams
Vincas buvo tas šešėlis
Ir vardu visai ne Vincas...