Rašyk
Eilės (73825)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10430)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







    — Saugau laiką, — pakuždėjau sau, — Jau saugau. Išmokau. Tai gerai. Net labai gerai. Ir visai nebaugina laikrodžio tiksėjimas. Kai suvokia, kad jį, laiką saugai, jo neištaško laikrodžio tiksėjimas, neišblaško prabangiai surengti fejerverkai – plaukia, suplaukia, susivelia, persiformuoja ir pasilieka būti. Bet – dėmesio! Kaip pasilieka būti?
    Padeklamavusi eilėraštį teta Santa šyptelėjo – gal man, gal Vidiniui, gal dienos varduvininkams Dionyzui ir Virgailei, gal... Apglabstė, apjaukė apie save vienuolės abitą, tačiau neatrodė, kad galėtų būti saugi, nors čia pat, užkelta ant etažerės, rami it degindama šviesos liepsnels, kvėpavo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Jau žinojome, kad savo gyvastį geba išlaikyti net beorėje erdvėje, nes, pasak jos, kai  gebi pasišviesti elektronika, oras nereikalingas. Mirksi, žiburiuoji, vadinasi — kvėpuoji. GY VE NI. Dabar, po abitu apsirėdžiusios viešnios  padeklamuoto savo eilėraščio, ji pirmoji atsiliepė:
  — Ak, teta Santa, net pati nežinai, kokią didelę šventę mums  dovanoji. Taip tik atrodo, kad menkniekis: atėjo žmogus ir... šventė. Taip nebūna. Šventė tik Tada atsiranda, kai atėjusį atpažįsti, kad atėjo Žmogus, kai sužinai, kad jis ilgam pasiliks.
  — Tu ką, mažule! — atsiliepė teta Santa, — Neduok Dieve, kad taip atsitiktų. Net tautos raštuose parašyta, kad jeigu mokėjai ateiti, tai būk gerutis, ir išeiti mokėk, jei nenori po kelių dienų prasmirsti kaip nesūdyta žuvis.
  — Aš, teta, ne apie tai. Jau metai, kiti kai neturime Harker, bet  ji neišėjusi. Dirba, šypsosi, kalba gerus žodžius ir net nesibodi pavedžioti po savo dvasinę viešpatystę. Beje, tai ji sugrąžino mus pabūti praeityje. O kad pataikėme į Vilniaus dieną, tai gal atsitiktinai. Supraskime, kaip nelengva buvo, jeigu verkdavusi medinėmis ašaromis:
       
          Rytoj surinksiu aš medines savo ašaras
          į saują, gal į dvi, tikiu – stipri esu, pajėgsiu.

  — Pasimelsiu už ją dėkodama, kad mums gera su ja, — pasakė teta Santa ir greitesniais  žingsniais, negu matėme vaikščiojusią iki šiol, priėjo prie Šv. Marijos  atvaizdo su parašu:

          PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJA — NULIŪDUSIŲJŲ PAGUODA
                Popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 metai vainikuota


  Paprastai Pastriekės apartamente vietos nebūna daug. Sustojo priešais paveikslą per žingsnį, persižegnojo ir:

          Marija, Marija,
          Skaisčiausia lelija,
          Tu švieti aukštai ant Dangaus!
          Palengvink vergiją,
          Pagelbėk žmoniją,
          Ją gelbėk nuo priešo baisaus!

  Ir tai buvo gera, miela, nuostabu, bet toks jausmas dar nokinosi, nes netrukus prie jos giedojimo prisiglaudė vyro balsas, ir antras  posmas buvo giedamas dviem – vyro ir  moters -balsais. Kaip Eugenijus Ivanauskas su NellyPaltiniene, pagalvojau...
     
          Mes, klystantys žmonės,
          Maldaujam malonės;
          Marija, maldų neatmesk!

  Žvelgiu ten, kitur. Atidžiau į ant etažerės pasilikusią Šventąją, tačiau ieškomo vyro neatrandu. Varduvininkai Dionyzas su Virgaile irgi pasilikę  savo vietose, pagarbiai klausosi giedančių.
         
          Tarp verkiančių marių
          Šių žemiškų karių
          Nupuolančius stiprink ir vesk!

  Ištiesiu kaklą arčiau Vidinio.
  — Kas jis?
  — Maironis.
  — Klausiu ne apie giesmės tekstą, o apie  giedorių. Ne Ivanauskas gi.
    Dabar kaklą arčiau manęs ištiesė Vidinis ir beveik į ausį. 
  — Nebūk a si lo pė, dzieduli. Taigi sakau, kad Maironis, kitaip dar Jonas Mačiulis iš Pasandravio. Ir būk geras, persižegnoki, jeigu dar moki, — pašnabždėjo kaip bažnyčioje Vidinis, o pats – matau – irgi taikosi prisidėti prie giedančių:
 
          Ir kūno silpnybė,
          Ir žemės puikybė,
          Ir pragaro juoda dvasia
          Į prapultį stumia
          Žmonijos daugumą
          Ir žudo galybe tamsia.

  Patryniau akis. Ir kartą, ir kitą. Prieš Pivašiūnų Šv. Marijos paveikslo tik  ji viena, tik teta Sandra, tačiau pradėtas jos giedojimas, pratęstas duetu, dabar kilo iki choro. Aš irgi žinojau tekstą, o kažkoks angelas kuteno gerklę, bet...  vis  dėlto, vis dėlto jau ne kur, o čia, jau šioje palėpėje pasakyta, kad būna, kaip negali būti,  tačiau dėl to  neatrodė kvailiau, netgi protingiau, nes galėjau ir pats sau gerą žodį tarti, galėjau vėl pasigirti, kad jau išmokau saugoti laiką. Ir tai  gerai. Ir tai labai gerai.
          Kaip upės bėgimas
          Taip mus įpratimas
          Kas kartą vis traukia žemiaus;—
 
jau prie pat  ausies pragydo ir Vidinis, o angelas, kutenęs man gerklę, vis tik prakalbino ją, nes reikėjo, atsiminus Harker, pasakyti jai kažkur girdėtus ir poetams taikomus žodžius: Vieni  miršta dar gyvi  būdami, kiti nemiršta niekad.
       
          Vargai kasdieniniai
          Kaip pančiai gelžiniai
          Mus rišti kada bepaliaus?
   
  Harker darėsi vis daugiau, kad jau prireikė suabejoti, ar tik šitaip nesistengiama pasakyti, kad iš daug jos eilėraštyje  „Atsiprašau“ paliktų daugtaškių, reikia surasti tą, kurio vietoje galima – ir net būtina – užrašyti giedojimą prie PIVAŠIŪNŲ ŠVČ. MARIJOS — NULIŪDUSIŲJŲ PAGUODOS paveikslo.
  — Tave kviečia, — lengvai į šoną  kumštelėjo Vidinis. Pakėlęs  galvą pamačiau, kad nuo Etažerėes švysčioja dvi liepsnelės – geltona ir žalią – kviečia ateiti prie jos.
  — Kas atsitiko, Šventoji?
  — Nedažnai, dzieduli, teikiu pasiūlymus, kurie ir man, elektroninei, svarbūs. Siūlau tetos Santos atėjimą pažymėti užrašu „Lietuvio kalendoriaus“ nūdienos lapelyje.
  — Spalio  9-sios?
  — Ne vakar gi atėjusi.
  Taip, atėjo ji ne vakar. Trupučiuką vėliau už mus, sugrįžusius iš prieškalėdinio laiko. Tačiau ir dabar dar kone visa diena prieš akis, bet štai kiek nemažai pajausta, išgirsta, pamatyta. Dar neseniai vis pasiskųsdavau, kad, girdi, nedaug laiko Aukščiausias davęs žmogui gyvent, bet... bet argi jo kaltė, kad tą duotą laiką niekais paverčiame. Kad ir aš...
  — Girdėjau, dzieduli, kad giedojai. Kiek atmenu, tai ar tik ne pirmą kartą, kai negirtas.
  — Bet persižegnoti nepamiršau.,
  — Šaunuolis, — pagyrė Šventoji.
  — O gal mums į varduvininkus tiktų, taigi ši vienuolė abite, — prisiglaudė prie etažerės Dionyzas. — Iki šiol spalio 9 d. lapelyje tik  du esame, Virgailė ir  aš.. Bet, atsiprašau, kad  patrukdau.
  — Ne, Dionyzai, netrukdai. Ir mudu su dzieduliu apie kalendorių, — ramiai pasakė elektroninė Šventoji, bet tuoj pat it upes skandinama, ir ne savo balsu: — O dzieduli, o Dionyzai, aš moku mylėti. Viešpatie, kaip moku!..  Moku! Niekas iki šiol, net ir aš pati, netikėjau, kad elektroninė Šventoji galėtų įsimylėti. Sakau, niekas. Net ir aš pati. Kiek kas mane  bekrapštinėjo, niekas širdelės nesurado, niekas net lašelio kraujo nematė. Ir nepaisant to, aš, dzieduli, galiu būti beprotė. Įsimylėti iki beprotybės. Dabar šitą jausmą tikrai žinau ir, prašau, nesakykite, kad... kad tai haliucinacijos. Tai tikra, kaip ir Dievo lūpose žodis MEILĖ. Supranti, dzieduli? Ir tu, Dionyzai, ar supranti?  – aš moku mylėti! Ir atsiminkite, kitiems sakykite, kad man niekur taip gražiai netenka girdėti giedant, kaip  bažnyčiose. Kad ir čia. Dabar. Atrodo, kad pati senovė ateina su savo jausmais, savo negaliomis, vargais... Ir kaip puiku, kuomet žinai, kad šioje  bažnyčioje ir jis, poetas ir kunigas, švenčiantis savo 150 metų jubiliejų, - pakalbėjo Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga ir, įsiliejusi į bažnyčios giedojimą, skaidriu, džiugiu balsu šildė nelinksmus, graudulingai sudėliotos  giesmės posmo žodžius: 
         
          Silpni, nusiminę
          Tavęsp paskutinę
          Tematome viltį tiktai;
          Tu savo malone
          Šiai žemės karionei
          Palengvinti galią žinai!
 
  ... o nerukus atsiverčiau „Lietuvio kalendorių“ ir suradęs jame  spalio 9d. lapelį, parašiau:
  Pastriekės apartamente (palėpėje) suradom bažnyčią.  Regis, nestatėme, o ji, pasirodo, buvo. Tereikėjo ateiti tetai Santai, pasibūti kartu su mūsiške Šventąja ir pagiedoti „Marija, Marija“. Tarp atėjusių  giedoti buvo ir jis, giesmės teksto autorius Maironis, garsiau tariant: Jonas Mačiulis iš Pasandravio. Ir Harker kažkur šalia. Girdėjom, jaučiam, einam  mylėti.
2012-11-16 05:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-16 14:01
Laukinė Obelis
Vien už tai dešimt balų. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-16 14:01
Laukinė Obelis
Pavadinimas tiesiog šaunus!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-16 09:21
Teta_Santa
Tik nenustok rašyti, Praneli, NENUSTOK RAŠYTI. Tai, ką skaitau - atgaiva (tikiuosi ne man vienai). Rašyk, Praneli, tik Tu rašyk. Te bus tų klaidų (juk ir šventieji jų pridirba, o mes... tik žmonės). Skaityk mano dienoraštį, gal ten surasi, kas pastūmės pirmyn. Tik NENUSTOK RAŠYTI! (Užkeikiu raganiškai ir meldžiu vienuoliškai - RAŠYK! )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-16 09:13
Pranas
Gerai, teta Santa, ir nepyk, kad yra klaidelių, net ir žioplų, net ir varde. Be jų jau nesugebu apsieiti. Na, o tai, kas čia tavo yra, perskaičiau, nes, pajautus tavo raštų šilumą, panūdo kartu rašyti didesnį kūrinėlį su išgalvotais ir tikrais dalykais. Jeigu pasirodytų, kad kas tave žaidžia, leisk žinoti -trinsim ar dar ką darysim.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-16 08:50
Teta_Santa
„Ji klausėsi jo. Būtų galėjusi klausytis ilgai... Širdis daužėsi, trankėsi, blaškėsi, bet negalėjo būti arti. Negalėjo jo prisiglausti, apsikabinti pečius. Atstumas neleido suteikti jam jėgų ir saugumo. Neleido paprasčiausiai leisti nurimti.
Jie visada taip, jei  kuriam ištinka silpnumo proveržis. Jai buvo sunku jausti jo pilką liūdesį. Tačiau, jie abu žinojo, kad jis turėjo pažinti ir pilkojo liūdesio skonį...
Ir abu žinojo, kad viskas bus gerai...“

(iš kūrinio "Užrakintos moters svajos")

P.S.: Praneli, jauku toje palėpėje. Viešpatie, kaip ten ramu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą