Sutemus anksti -
kvepia žolė, smėlis
ir ant stalų
saulės veidas platus
ir minga -
prisimerkęs
į gęstančią saulę
žiūrintis -
sustingusiomis akimis -
vabalėlis.
O nupiešus,
nufotografavus
ir aprašius visą tai -
dobilų galvom -
skruzdės, širšinai -
saulę vedasi -
miegoti, nakvoti
ir mes, iš vabzdžių,
gyvulių išmokstam -
įsėlinti, įsibrauti
į mirusjųjų pasaulį.
Išmokstam atsikąst
duonos plutą
ir išmelžti pieną
iš Motinos saulės.
Saulė didelė
kaip obuolys -
pro duris, langus įlįs.
Sueis į vidų
bobučių
plepalai,
vaikai, moterys
ir prasimerks
saulės akys didelės
ir nubus, ant stalų -
novelės, apsakymai
ir sušiugždės -
apatinukai,
suknia žalia,
o šalia ir kakta, ranka -
saulės kiaušinius dedanti
saulės sviestą tepanti,
auksinė ranka
kurią paliest,
ir man nevalia.
1
tingėčiau aiškinti kodėl, man per pirštus ropoja toks poetas G, norėdamas pasisakyti, užleidžiu jam vietą prie tetos Klavios mygtukų —
(...)
Kogda ja piervojie stichotvorienjie
volnūjas sočinial svoji
i ot volnienja, nieumienja
vsie stročki načinal s sojūza i
mnie mnie niechvatylo klykov liebiedinych
riebiačlivosti, porocha, ognia
i tiotia mūza vkrašiennych siedynach
svierknūla fyksoj gliadia na mienia
i achnul ja — byvajut žie ošybki
(...)
Dievuliau, kokios jos mielos, prisimerkusio vabalėlio akutės! Kaip gera dobilų galvelėmis vestis saulę drauge su vabalėliais. Kaip norisi paragauti šviežiai pamelžto Motinos saulės pieno... Dėkui, kad visa tai pastebėjai, nuostabu.