Vilkė

Liūdi medžiai nuogi, puikų apdarą vėjas nuvilko,
Klykia paukštis aukštai, ryto maldą natom išplasnojęs,
Naktimis pavirstu į klajojančią mėlyną vilkę, -
Mėnesienos aky varstau būtojo ilgesio rojų.

Tik paglostyk akim ir pajusi, kaip skleidžiasi sparnas,
Virpulingai įpūtęs kaitrią ugnį į tavąją tylą, -
Šie aistrų šaukiniai buvo žmogiškai šviesūs ir darnūs,
Tai kodėl nejučiom mes iš dviejų į vienetus skylam?

Visą naktį kaukiu, kol išuostau nutolstančias pėdas,
Jausdama, kaip naktis nuo aistros ir aidų nualpėja, -
Paryčiais kažkodėl, net aušra dėl manęs susigėsta,
Gal per garsiai kaukiu, dantimis į save įsitvėrus.

Aš - mėlyna vilkė, mano brūkšnį šešėliai suėda.
Naktimis nors tamsu, išdidžiai dar raistus apibėgu,
Kol judi (kalbant žmones girdėjau)
                                        sako drumzlės nesėda,
O tada sugrįžtu ir lyg tavo glėby savo irštvoj užmiegu.