Prisiminimai

Pirmosios snaigės netikėtai užburia sielą,
tarsi bučinys- svaiginantis, tyras,
delnu paliečiu skruostą- šaltą, lyg stiklą,
vėjo kuždesy Tavęs maldauju sugrįžti.
Mintimis nugrimstu  į rudeniu kvepiantį miestą,
kur dienos atspindy vis dar slankioja melo šešėlis,
o dabar mudu skiria pilko liūdesio siena...
                                                             
Vakarop, įsižiebus delčia, svajones susirinks,
liks tik ilgesį nešantis laikas, kuriame Tu ir aš - vieniši.