Pilnatis

4.

Naktis. Pilnatis.
Praversiu akis
ir suleisiu šaknis -
į žodžių,
minčių magiją,
o su mano kančia,
sukandęs
dantis pavasaris -
vis tęsis ir tęsis
ir aš, kaip loterijoj -
su tuščiom kišenėm,
išniręs iš tamsos -
negaliu apglėbt -
žemės,
visatos visos.

Negaliu -
visų skylių
užkaišiot -
vielom, virvėm
užraišiojau -
tvorų,
širdžių spragas,
o žvaigždes
perdegusias,
kaip obuolius
susirinkau
ir susisiuvau
sagas.

O skvernuose,
plyšiuose -
melodijos svirplių
ir toji riba -
tarp dienos
ir nakties -
per visą gyvenimą,
per visą pilnatį
nekantrauja, svirpia.
- Pavasaris -
išeisiu į save,
nemiegosiu,
sušilsiu,
pakilsiu.

Paukščiai
suka lizdus
medžių viršūnėse,
daržuose, pievose
ir nubunda -
naktys, dienos
lyg atėjusios avys -
iš žiemos aptvarų
iš būsimų,
neesamų dvarų.

Kas praėjo -
savo kelią -
patylės ir iš liepsnos
ir iš ugnies -
apie nuopolį -
nieko negirdės
ir ant kapo - nebus -
nė vienos gėlės.

Protarpiais
dulks lietus
ir iš tamsos
išnirs Angelas
ir aš, išniręs -
iš nebūties
paspruksiu
iš Mirties nagų
ir papulsiu
į žabangas -
minties,
išminties.