Dobilai

2.

- Pavasaris,
ar pavasaris -
negali būti,
o jis - gėrė,  valgė
ir imdavo
jo galvoje -
klykti paukščiai,
staugti žvėrys...

Virš stogų, langų
atbrailų - ledas
ir nukarę varvekliai
namams, po kaklu
kaip peiliai
ir man - po kaklu -
vasarą uogautoją
primena tyliai...

Keliai nuvalyti,
keliai geri -
tau savo kūrybą
ir save, kaip velniūkštį
atrasti padėsiu
sudaiginsiu mintis
ir tu, virsi pušimi,
o aš, pavėsiu.

- Pavasaris,
pavasaris -
vėjai plunksnas,
sijonus pakelia,
vėliavas pakelia
ir plazda platybėse
debesys ir tik žiemą -
apšerkšnija -
namai, medžiai,
apšerkšnija, toji riba,
kur antkapiai,
paminklai

ir siūbuoja
vėjai vėliavas,
visas tiesas
sudaiginę ir džiaugiasi -
pavasario vėjai -
pravėrę užpustytas
žiedais, pumpurais
dangaus akiduobes

ir nuo žiedų,
pumpurų
nuo šerkšnų -
žydi pakelės
ir didžiulis -
saulės gurkšnis
į tuščius avilius,
lizdus, inkilus
ir man rodosi
ne viena žiema
kaip katė pasius -
išgirdusi
pavasarinius garsus.