Iš ciklo

9.

Vasara -
suklaidino
į vandenį
panardino.
Prižadino -
žiemos muziką
ir atsigavo -
suskirdusios kojos,
atkuto žolė,
pražydo samanos
ir ligi - širdies gelmių
nuvingiavo -
žiemų ir pavasarių
šešėliai, o žibučių,
lelijų - nematyti -
ką reikės daryti?

O reikės -
kažką parašyti,
nupiešt rožyną,
o žaluma -
nuo medžių, krūmų -
nuslinko, nusirito,
ir kaip sniegas
nutirpo - nuo šakų,
nuo plaukų -
šaltis nuėjo,
kaip vanduo,
kaip kraujas -
ligi širdies,
ligi medžio -
šerdies.

Nauji keliai
išsities -
išnirę iš nakties,
o knygos -
rašaluotos, nešvarios
ir jas, aptaško -
rytmečių žaros
ir šunys loja - išvydę -
pasaulį zyliojantį,
negaluojantį,
anksti nubudusį,
nutukusį ir mums bus
nelengva prisikelti -
pasaulis besvoris
ir kaip balionas -
išpūstas - rytojus
ir be prošvaisčių
pila lietus. Aklas dangus
ir į ledo gabalus
sustingęs -
mūsų medus.