Leiski gelbėti narvuose pūvančius paukščius,
Padėk sugriebti saulės spindulį aštriausią,
Užkasti dvokiančius rudens prisiminimus
Bei prišauki audrą siaubingiausią.
Sukaustysiu žaibais kiekvieną zylę bei žvirblelį,
Prisiekiu savo siela, tikiu širdy dar miega meilė.
„Užteks, - tari piktai, žvelgi į nepažįstamą bernelį.
- Seniai jau erzini tarytum svetimųjų laimė. “
Kaip plunksna pamesta nereikalingas, burnoju žiemą.
Tu išeini medžioti, Artemide, o ašarų nebuvo ir nėra.
Aplink mirties simfonija šokdina sniegą,
Jaučiuosi vienišas tarsi gera žinia.
Ramiai stebiu suplėšytus lapus bei purvą pakelėje,
Supuvo paukščiai, užgeso saulė, už lango ramuma.
Tavęs nereikia, dustum su manim apatijoje,
Bet vis dėlto, kodėl nesi tu čia?
Aš myliu, bet nekenčiu tavęs, o laume!
Man skauda rankas suplėšytas savų šunų.
Kruvinas, pavargęs bei vienišas agonijoje,
Dantim ant kelių nešu tau tulpių raudonų.