Eil. pakuždėti sau (XIV)

Toks jausmas, kad išgėriau Spalį.
Bokalas sidabrinis, pabrūkšniuotas padalom,
Putojo debesys ir lijo lietūs
Gūsingais vėjais at si pūs da mi.
Man gaila, kad ilgai nepastebėjau,
Kiek daug erdvės tarp padalų sutilpę —
Gurkšnojau ją,
Neatsisveikinęs Rugsėjo,
Net Bobų Vasara gerklėj pradingo,
Neaiktelėjus nuostaba: GRAŽU!
Naktim per dangų šliauždavo mėnulis –
Svaigau nuo jo, bet žodžiai neprabilo,
O kai naktyj giedra,
Kai Visata pramerkdavo akis,
Žvaigždynai merkdavosi į bokalą,
Ir nusinešdavo aukštai toli toli...
Žodžiu, nepyk, brolau:
Tave pra gė riau, Spali.
Ant dugno liko jau nedaug.

Į Lapkritį einu per tavo sniegą
Visiems Šventiesiems poteriaut,
O kad dar vis neišblaivėjęs,
Ačiū Tau.