Iš ciklo

6.

Ratų cypimas,
raktų žvangėjimas
traukinių,
lėktuvų ūkimas
ir keliasi
nuo stalų visi -
nuo mažo
ligi didelio
ir prabudęs Laikas -
prieš plauką
visus sušukuos.

- Mes gyvi, gyvi mama
ir vanduo ir mėnulis -
su mumis derasi
ir nešasi akmenį -
mažas voras.

O virš laukų, miškų -
gervių, gandrų pulkai
ir debesys
obuolio spalvos
ir aš, veduosi
arklį ir karvę
ir man, nejauku prisimint -
tą vorą, tą akmenį
lyg tavo širdį -
nuo kalno -
lekiančią, riedančią
žemyn.

Pabudęs
vėlyvą naktį -
nerandu avilių
važiuoju
už miesto,
dar nevėlu - atsimeni -
musės, skruzdės
sumigo ir kregždės
lizdus pasidariusios -
sumigo, o žiedų,
pumpurų pusnys -
baltos kaip ožkos
ir žiedlapiais
apsnigtos galvos visų
ir šviečia - plikės laukų
ir pilkas dangus -
nuo žiedų, pumpurų
parausta
ir man - svaigsta galva
ir žmonės
ir žemė nubudus
ir mums
nebaisu.

Gyvenu
vynu
lyg krauju
apsitaškęs
ir kaip ledas -
aptirpęs,
o dangus
kaip vaškas -
regėjau
per sapną -
praradau žodžius
maniau,
kad rankos,
kaip medžių šakos
nudžius ir styro -
namai, medžiai,
kaip suvenyrai
ir nežino, ką daryt -
iš visų pakampių -
susirinkę vyrai.