Girdžiu, kaip sutemos dienom ateina
Tiesiog į sielą, širdį, protą.
Ir nors tai buvo žinoma anksčiau,
Tačiau – tik karstas lygina kuprotą.
Man truputį liūdnoka,
Kad be šypsenos į realybę taip žvelgiu,
Labai norėdamas, kad jį žibėtų,
Bet atskambėję leidžiasi ant žemės vyturiai
Ir jau atgal į dangų nepakyla.
Tačiau dar vis iškosiu žodį - kitą
Meluodamas, kad išnokintoje rudens tyloj
Išgirsiu dar, kaip pasvajoti moku
Elegijas išmetęs lauk...