sutaupiau šaukštą laimės
ir iš laimės jį aplaižiau
kai į mane žvelgė kalnų ožys
iš aukštumų pro miglas
jo galva sprogo nuo pavydo
nes rudenį visi geria vyną
(aš pat nežinau, ką čia parašiau) tiesiog darbe per pertraukėlę surašiau random mintis, kurios šovė į galvą. štai tau poezija. štai tau aukščiausio lygio trolling'as.
Ai, dabar supratau. SPROGO galva, tiesiogine prasme. Iš pradžių tą žodį "sprogo" supratau per daug perkeltine prasme (kaip buityje sakoma - "ko čia sprogsti iš pavydo/pikčio/mandrumo"). Mano didi klaida.
Pirmos dvi eilutės tai tikrai su giloka mintimi. Tik keista, kad laimingasis pavydaus ožio galvą nurideno. Pagal visus psichologijos dėsnius, žudo tas, KURIS pavydi, o ne tas, KURIAM pavydi.
čia iš baltųjų eilių serijos, ir visai žaismingai; įkvėpimo jums, srauto ir nuoseklumo - dinamiškumo bėgančiame sraute plėtojant, IR TADA, gali gautis labai nenuobodus skaitymėlis. (jei per srautą, per įkvėpimą, t.y. nepritempiant ir neprigalvojant, kaip čia, taip trumpai visai pavyko... bet reikia daugiau, net įsivažiuot nespėjo, o jau išsisėmus - neįsivažiuos; tai kad ant ilgiau jus įkvėpimas su srautu aplankytų. (penkta eilutė - išsikvėpus, jau jaučiasi; ) bet suvaldytas į finalą;