Praėjo gegužiai,
birželiai -
pražydo liepos,
nuvyto rožės
ir kala, mano metus -
kalviai geniai.
Išgulėjau
ant šieno - ilgus metus
ir želia - mano šiaudas,
per žiemą -
po sniegu ištūnojęs -
mano, auksinis šiaudas,
kaip atsirišęs - batų
raištis ir mano
upelis raišas,
kaip žaltys - spindintis
ir atsiliepia,
kaip varpelis dindintis,
o aš, kaip šuo
ir mano Likimas
urzgiantis,
Likimas,
kaip Pragaras baugus
ir vaikšto,
po žemę -
nežinantis - ką daryti,
kaip aš, nusiminęs
žmogus.
Rodos praėjo -
tūkstančiai metų -
šilai, šalai
ir sušilai -
kartoju auštant:
- Rudos vagos
ir saulės nosis atsikišusi.
- Mano saule -
užaugai
kaip višta
ir su manim -
maudaisi kartu,
vaikštai, skraidai,
ir skamba,
kaip akmeny -
išskaptuoti lysvių
klavišai, o Viltis -
siūlo atilisį
ir tirpdo vašką
ir mano žodžiais, žiedais
kaip nėriniais -
žiema, pas pavasarį -
namo pareis.
Žavių vaizdinių fone perteiktas retrospektyvinis žvilgsnis į praeitus gyvenimo etapus, jaučiasi apgailestavimas dėl neišnaudotų galimybių ir prabudimo viltis. Gražu.
Pavasaris - nėra prisikėlimas; Pavasaris yra nesibaigusio gyvenimo eiga; kada Žemė numirs - nebeprisikels, kada Saulė numirs, nebeprisikels, o jei Žemę (gyvą planetą) gyvybės forma - žmogus, savo vedama veikla, užmuš - nužudys anksčiau laiko, tai nereik sekti pasakų, kad ji galės, būk tai, iš numirusių pavasariu prisikelti; (dabar Žemėje, vien ginklų atominių yra tiek, kad užtektų ją sunaikinti ne vieną, 10 kartų (tai yra dešimt gyvų planetų), tačiau veikla žmogaus ne tik karas - ginklavimasis, žmogus iš gamtos ima tūkstančius kartų daugiau, nei jam reikia, ko nepasakytum apie kitas gyvybės formas, JOS savo veikla nepažeidžia Žemės balanso, o žmogus - labai, ir pats būdamas gamtos dalimi dėl to serga; Vaikučių nuo vėžinių susirgimų "per susigalvotą gerumo dieną skirti pinigėliai" neišgelbės, o tai reiškia, kad jų gims su tokiais susirgimais vis daugiau ir daugiau, kol Žemės balansas taip pažeistas.) o jei reaktoriai pradeda sproginėti, atominiai, kurie ateityje pradės, juk reljefas kinta visada, ten, kur dabar yra, (susidūrus prieš 400-500 milijonų metų, dviem žemynų plokštėms) susidarę tada, Himalajų kalnai, prieš 500 milijonų metų plytėjo didelė jūra Tetija; kintant žemės reljefui tokie kataklizmai prasidės, kad nori nenori, o yra didelis pavojus Planetai Žemė būti užmuštai (nes ji Gyva planeta), nužudytai anksčiau laiko, anksčiau laiko nutraukiant jos gyvenimą, ir tai dėl žmogaus veiklos Žemėje... Žinai kaip, neprisikelia iš numirusių pavasariais Žemė, ji tik nubunda po miego, kaip žmogus nubunda iš po nakties... (mums metai, Žemei tik kaip para, su naktimi ir diena.). Tai gi, neužmušk, prieš užmušdamas galvok, nes užmuši – nebeprisikels...
man patiko tik tiek:
žiema, pas pavasarį -
namo pareis., – o dar geriau, kaip savarankiškas išbaigtas posakis: "žiema pas pavasarį namo pareina..."