Netikėtas svečias

4.

Tau prieš akis
statau -
tą veidrodį,
tą dangų...

Stačiau, stačiau -
ant lūpų,
ant ausų,
blakstienų,
tačiau -
pajudėjome
iš vietos
ir važiuojam -
vis greičiau,
greičiau -
gyvenimas nelengvas
ir Likimas
lyg katinas -
spokso į akis
ir į kokį akmenį
rėšimės,
kas pasakys?

Trinktels durys,
sužvangės langas
ir kelias baigsis.
- Kas gerą žodį
pasakys,
klaidas ištaisys?
Juk nesunku
apsispręst
dienos vidury,
kai sąžinė
švari,
o aš, vis rašau,
rašau...

buvau,
kaip aky krislas,
kaip rąstigalis,
kaip nukryžiuotas Kristus,
o už durų, sienų -
Mirtis stypsos -
su pagaikščiu
ir aš, nubusiu -
lyg nuo stogo
krisdamas
ir užklups mane -
Mirtis lyg varna,
sules mano kūną,
ir aš, pasakysiu -
gyventi, dirbti -
pailsau.

Patarsiu
jauniems,
seniems,
ir pasakysiu
kiekvienam -
nauja diena išauš -
rasa, nukritus bus
į smėlį -
kraujas susigers -
nors Mirties
nemačiau
ir ankščiau -
tačiau
pasiilgau ir jos
ir grumiuosi,
kaip blogis -
už gėrį
ir Mirtis -
visus mano jausmus -
nušluos
ir bus šviesesnė,
gražesnė Ateitis,
kai ir tu,
savo žodį tesi.

- Tau prieš akis
statau -
tą veidrodį,
tą dangų
ir kojų nedangstyk -
jeigu neužsidengia.