Pavasario kraujas

4.

Atėjo žiemos,
mamos -
trumpiausias Laikas
ir jau vėlu,
o tavo grakščios,
lengvos kojos -
po stalu, o tas,
baisus žvėriūkštis,
tas lūšiukas -
skuta, stalo žievę,
ir įsidega - akyse ugnis
ir aš, nuo nuo tos kibirkšties -
skinu baltą žiedą,
geriu vandenis -
užmaršties,
o naktis, prisėdus
ant akmens ir man
kažką lemens.

Sutemo. Išaušo
ir nejutai,
kaip užgeso
žvaigždė,
susiliejo krantai,
o tu - suki saugią gūžtą,
po dangaus baltumu,
girdžiu - kūdikio kūkčiojimą
ir namuose -
intymu, ramu,
o žvaigždės
lyg lempos apsunkę
ir nuo miego, sniego -
trūkinėja
laidų linijos.

O aušra
gąsdina -
aklus, kurčius
ir kaip aitvaras -
iš po debesų -
mėnulis žiūri
ir ateina diena -
iš tamsumos,
ir ateina
tavo balsas
ir žmonės eina,
grįžta namo,
o mūsų Likimai -
pražioję nąsrus -
tiesina
ir mūsų pečius.

Straksi zylės,
sniegenos
ir sapnuoja - žalią žolę,
karės, ožkos, arkliai.
Girdžiu -
pavasario žingsnius
plačius ir užsiplieskia
saulėtekiais
liepsnojanti
giria ir nušvinta saulė -
rankoje -
su taure.