Pavasario kraujas

3.

Nuo alaus, vyno -
išraudus,
kaip spanguolė,
o man, pralaimėjusiam -
vaikai - liežuvius rodo
ir aš, juos visus -
siunčiu po velnių.

Ir akim
žiburiuojančiom
kaimo damos -
nenuleidžia
nuo manęs akių,
ir tu valgai
atsiriekus
duonos riekę,
atsipjovus bryzą
lašinių ir ligi kelių
į rūpesčius
lyg į mėšlą
įsibridus
ir lyg nusikaltus -
slepi akis
nuo žmonių.

Žemos aistros,
ašaros klastingos,
o akys, lūpos -
tingios...

Regiu tave,
kaip kielę -
tame žiemos apsiauste,
tame sniego -
baltame žydėjime,
tame tvane.
Matau - tavo rankose -
plaktukėlį -
kalantį prie sienos,
kaip genį ir mane,
ir man - prikaltam,
nekaltam -
nesmagu, nesaugu
ir žiūriu į plentą,
ir gyvenu,
grandinėm žvanginu -
tame pragare.

Susitikti mums
buvo lemta
ir suprasti, surasti,
vienas kitą,
buvo lemta
ir mes ėjom, skubėjom -
permetę per griovį,
tą lentą.

O sekmadienį,
pirmadienį -
šoko snaigės lėtos
ir prakiuro -
dangus skylėtas
ir žiema
atsiduso
iš lėto -
prisilietus
prie mūsų.

O kažkas -
klebena duris
ir namai -
pilni mūzų
ir sėdi, lūšiukas
už stalo,
kaip baisus žvėris,
o kai niekas nematys
ir tau galvą
apsuks -
tas suplonėjęs,
suponėjęs
ir visus apmovęs,
apmulkinęs -
dievukas.