Triušė Aida

uodai nuo liepos
karščio pasileido
ir kruvinais
spuogais ant veido
ištiško siurbėlės vabzdžiai
bet triušė Aida
į šį pasaulį ruošiasi ateit
jau saulė vakarop
mažam kaimely
į pasaulį
ruošias triušė
ji vardu bus Aida
taip Aida
penkiolikmetis dirbantis
kombainu
akis praplėšęs su aušra išeina
laukuose aidi
aidas
gims triušė vardu Aida
išgriuvę vyrai kaime nuo
degtinės
penkiolikmetis pievą
skina net traktorius įkaitęs
o vakare narvely
triušių  turi gimti
triušė Aida
apsuko saulė lanką
apie mišką
išartos vagos
riebia žieme tiška
galvoj mintis viena
gims triušė Aida
ji vardu bus Aida
taip Aida
berniukas prakaitą vis
braukia
namie jo triušė
laukia
laukuose aidi
aidas
gims triušė vardu Aida
vėl vyrai geria bet dabar
tik alų
akylai stebi
dirbantį bernelį
o dar gimt turi triušė
triušė Aida
diena į naktį
varlės pyksta
kas gyvas į
namus sugrįžta
tik  nelauktai gėlė
pražįsta
prie
narvelio
tai gimė triušė Aida
veidai nuo lašinių taukuoti
dar buteliai
nesudoroti
bet gimė triušė
jos vardas Aida