ir paskutinis pasivaikščiojimas

6.


Išpustais žandais,
išskleistais sijonais
ir pasipuošus
mano vasara -
daržovėm, vaisiais, uogom.
Mano vasara -
be briliantų,
deimantų
ir pasipuošus -
ne aukso žiedais.
Norit, tikėkit,
ar netikėkit -
mano vasara -
žiedų varpeliais žvangina,
peiliais, šaukštais žvangina,
o jūs, dailininkai -
impresionizmą,
siurialyzmą -
iš vakarų vagiate
ir būkit geri -
nors apsiverkite -
paukščiai - gali skristi,
žuvys - gali kvėpuoti,
o jūs, be vagysčių...
Ir aš einu - į vakarus,
ir aš einu
į savo vasarą,
ir mano pėdsakus užlieja -
ledinė, skaidri -
kūrybos versmė
ir arti, vakaro laidos -
banga.

Turiu, savo vasarą,
ir buriu, savo vasarą
iš kavos tirščių, buriu,
o mano žemėje -
kiek antkapių, paminklų,
kauburių,
o grįžę, žmonės
į realybę -
atlaidžiai nusišypsokite
ir sakykite, o Viešpatie
ir kantriai laukite,
kol Mirtis
maršus užgros
kol šviesu -
turėsit - lieptus, tiltus,
kaip ir kranai,
kaip ir krantai

- Ar mano vasarą
pastebėjot
ir apsišluostėt purvus
ir išsimaudėt
ledinėj srovėj,
o man, apibudinti
savo vasarą knieti
ir į akis rėžti -
savo pažiūras,
išsakyti mintis,
o jūs galit
ir į vaikų galvas -
prikalinėti vinių, kniedžių
ir galit - mano varį,
mano auksą -
nuodais iš ėsdinti,
o man, vasaros
vakarais rūpi -
arkliai, karvės,
kava, alus, druska
ir iškyla,
prieš akis, vėjus -
lyg tėvų vėliava -
vaiko ranka
ir baigiasi
pasivaikščiojimas.
- Koks gražus,
mano vasaros paveikslas
ir visi dailininkai -
lyg vaikai aikščioje.