Pasivaikščiojimas

5.

Vėjas atsidūsta -
pėdsakai atauš,
tarp mūsų -
skirtumas tik tas,
kad slepiamės
nuo lietaus -
laikraščius paskaitom,
knygeles pavartom,
o žmonės, miega,
nevažiuoja
ir niekas, nejuda iš vietos.
Miega žmonės -
beveidžiai,
keturkampiai
ir mums, mažiems
jauniems -
mažiau rizikos...

Krinta
medžių spalvos
ir tolsta moterys -
labiau už vyrus
įgrisusios -
čia gyvena -
ne genijai,
o nutukę,
seni kūnai -
ir po visų karų, marų -
mūsų žemė dengiasi -
lapų auksu,
šalnų sidabru.

Tuščia
mansarda
ir vėjai švilpauja many
ir tu, kaip stagaras
gyveni
ir apversti liežuvius -
visus vadini,
o vaikų, tėvų daktarai -
po palatas
it gandrai vaikšto -
pirštais spragsi
ir riejasi tarpusavy,
kaip katinai -
prisiriję valerijono
ir pro adatų,
švirkštų
skylutes dairosi,
o kišenėse - raktai,
nuo vilų - Jamaikoje
ir Palangoje
ir jų, jaunos žmonos
lyg žąsys, krypčioja,
ir tos, jų pilys -
iš visų, keturių pusių,
iš visų,
keturių šonų,
o aš, gyvenu,
tarp jų sapnų -
tamsumoje
ir lyg paskutinį kartą -
einu namo.

Aplink
naktis,
einu -
abgraibomis,
rankas ištiesęs
ir slepiuosi -
išėmęs dieną,
lyg piniginę
iš nakties,
o danguj -
kosminės spalvos,
kosminis amžius
ir negaliu patikėti,
kad vieną dieną,
sugriebs, tie sukčiai
ir mano dainą
už sparnų ir nupeš
lyg vištą
ir daina
amžiams išnyks
ir skirtumas mažas,
kad gyvenu -
tarp dienos ir nakties,
bet Viltis švies,
švies - dieną, naktį,
kaip ir tėvų,
pro miglas - langelis
ir diena -
bus amžina -
mirčiai, lyg bitei
įgėlus prieš lietų
ir aš, nubundu,
ar įgels, ta bitė -
prie tavęs,
vos prisilietus?