kuri sėdėdama
ant vienišo apleisto liepto
ir plūdurus skaičiuodama
prisimena kaip skęsta
tarp meldų pasiklydęs
ilgesys suradęs vietą
kur užsimerkia žuvų akys
aklinai užgęsta
kuri nuo pat vaikystės
apkabinusi narvelį
jame plazdena paukštis
neramus sparnais prišaukęs
iš girių gilumos gūdžiausias
baimes kuomet keliais
matuoju dangų ligi rytas
aušta išsiprausęs
kuri pamilsta tik
iš pirmo žvilgsnio ir svajoja
maitintis žodžiais ežerais
eilėraščiais žolynais
kurie lėtai prisišvartuodami
aplimpa kojas
kai vakarėjant viens po kito
sudega žvaigždynai