Išleisk

3.


- Kritike,
kaip tu vadiniesi?
Nekalsiu,
nelenksiu
kantrybės vinies,
nors visas mintis
supainiojai
ir išėjai -
galvą
aukštai iškėlęs
ir ant kalno sustojęs
visas mintis
supainiojęs -
susipainiojau ir aš,
bet, kas norėjo -
mane išgirdo.
Išgirdo,
kurie buvo
basom kojom
ir apžiūrinėjo moteris
ir stebėjosi -
tarsi tarp lazdynų,
gluosnių -
ir tave, lyg nuogą išvydę,
išvydę tavo veidą.
ir Jie, tie - nepaprasti žmonės
ir nuosprendį pasirašys
ir paprasčiausios kritikos
neatlaikys
ir visą,
jų gyvenimą suksis -
girgždanti
žemės ašis

Ir tu, nemeluok,
kaip Pranas sakydamas,
kad savimi, gali švieti,
o aš, kentėsiu,
kaip mėnulis
sukandęs dantis,
o kritikai,
kaip akmenis
ir mano žvaigždes
kramtys
ir aš, sakysiu.
- Manęs, neišleiskit -
baso, nuogo
į laukus, miškus
į namų, kapų ramybę -
neišleiskit,
ir atsigulti
ir užmigti -
nenusirengus -
neleiskit,
neleiskit ir numirt -
neperspėję
ir neleiskit,
pasikartot
prieš mano valią,
tos kraupios akimirkos,
kurį plaukia
pro šalį.
Ir aš, ryto sulaukęs -
ir padėjęs -
visiems - atsikelti -
nubusiu
ir tu - nubudai
prie manęs,
kaip kerpė priaugus
ir kaip nendrė
lanksti

O žemė
dvelkia dulkėm
ir alumi,
paryčiais
pajutus - Mirtį, naktį -
bus baugu, trapu
ir užmigs mėnuo
ir dangus užsidengs
savo rūškaną veidą
ir užsiliepsnos Viltis
ir užsidegs mintys,
pražys
kaip saulės - moterys -
chirurgų rankose,
o kur, tas
grožis dings -
nueis žiedais, vaisiais
ir žmonės iš namų
niekur neis,
o Dievas -
nusės žvaigždėmis
lyg bučiniais dangų
ir aš, prisiminsiu
iš anksto
ligi smulkmenų,
gerai pramanęs
visus planus
ir prisės,
mano mėnulis
ant akmens
ir visą naktį rusens.