Vyno kelias

Vėsta taurė pakarštinto vyno,
          Po nakties nesusiveda eilės...
Mano rytas suskaudęs ištino,
          Tavo vakaras pjauna be peilio.

Tavo pėdos, nubraukusios brydę,
          Išvingiuoja šaltais labirintais,
Tamsuma tavo brūkšnį praryja,
          O saulėtekiai bunda po tiltais.

Kai sukčiauti vėl pradeda akys,
          Kreivą žvilgsnį išteisina vynas,
Lyg vilkolakis naktį išlakęs,
          Sugrįžti net savų nepažinęs.

Nuo naktinių šėliojimo vingių,
          Tavo dienos ir naktys sulytos, -
Kartais medis už skverno užkimba,
          Kad praeinant tave sulaikytų.

Pasikloji po savimi vėją,
          Kai minutės per greitos iš lėto,
Bunda akys lengvai išprotėję,
          Tavo vakaras baigiasi rytą.