Rudens elegija

1.

Slepi
žvilgsnį priekabų
o prieš akis
baugščios
šermukšnio uogos kabo
ir gyveni, eini
visą gyvenimą
pasimetusi
ir sumišusi -
ne širdis - ugnikalnis,
po šiltais drabužiais.
Norisi pragysti, pražysti,
kaip kadaise gegužiais,
o dabar - spalis
pilnas baravykų
laukinių obuolių miškas
ir lyg keista Praeitis
grybų tiltai
ir tu, kapo
prieit negali
lapais užpilto

O vėjas
lyg orkestras
kamerinis
ir išklypę stalai, kėdės
ir tuščios
senelių skrynios.
Ankstyvas spalis -
nei šilumos, nei meilės,
nei dėkingumo -
klykia vėjų vejamos tiesos.
Vienas kelias - svečiui,
o kitas, kažkur tiesiasi
ir kiemai - vėdarais pakvipę,
svogūnais ir bulvienojais
ir laužų dūmais
ir tu, lyg varnėnas
ant kelmo
o ant kalno -
sulos latakai,
ir keista neviltis
pasimiršta
ir to šulinio
prieit negali
ir ant tako,
apkreikto lapais tako -
baugšti valanda,
ryto šnekos

Neliko paukščių,
ir baugščių
skambučių,
paskambinčiau
tarp juodų,
baltų šešėlių
jeigu būčiau.
Plėšia vėjai lapus
be gailesčio,
be didžiulio džiaugsmo,
o ir tu, kaip obelis
apvogta, sumišusi
ir dieną, naktį -
girios, miškai ošia
ir šieno kupetos
prisisunkusios drėgmės,
o spalis - užgesina
žvakes, žvaigždes -
rūko, miglų - patalus
išdžiaustęs.
Laukai miškai
pilni skersvėjų, vėjų
ir be jokių nuolaidų,
be jokių užuolaidų
ir mano
gyvenimas -
tau, prieš akis
kaip miškas - nuogas.