Pro mano inkilą

2.

Mėnulis
nušviečia
inkilus, namus
ir mano žvilgsnis,
neramus
pro klėtį, namo kampą
- Aš, paukštis
baikštus
bijau, nuo šakos
nukristi
ir mėnesienoje
pasislėpti,
pasiklysti
mėnulis
tartum aky krislas -
varvina
ledinę, šaltą šviesą,
o saulė
lizdus, inkilus
nušvies
ir švino gabalais
pavirs
prie kažkieno
duobės

O pasaulis
gimdo mus
ir mes, statomės -
namus, lizdus
ir aš, regiu save,
kaip vanagą -
niūrų, pasišiaušusį
mėnesienoje
eilėraščius rašantį
sukasi amžinas ratas,
ir aš - tarp stipinų
įsivėlęs šiaudas
tegu sukasi ratas, tegu
ir žmonės gieda
ir paukščiai čiulba
tarp šakų

O kirvarpų
išvarpyti keliai,
širdies keliai
ir nakties juodumą
apšvies.
Svaigu, lengva
nors trūksta pinigų
ir oro - norisi -
atsiriekt mėnulio riekę.
- Ar ateisi
pasižiūrėti,
aš jau - ne žmogus
aš jau - paukštis,
pamiršai
kad buvau žmogus
visas skriaudas
pamiršus
ir aš, iš tolo šaukiu.
- Rėtis kiauras,
nereikia, nereikia...
Sijoja žvaigždes
dangus
lyg arnotas juodas,
lyg angelas mėlynas
ir ateina
su ugnimi rankose
žmogaus

Kelių, pakelių
ugnis pasislėpė
po sniegu giliu
ir tu, tartum
aky krislas
ir tau būtų
mylėti mane
didžiausia
šventvagystė.
Noriu pragysti
ir nuo sausos šakos
nuskristi
ir plasnoti
laukais, miškais
drėgnais
ir atsisveikint
su tėvų namais.