Siparis ir moteris šiaurės palaidūnės rūbais

Mamedova ištisus metus apgaudinėjo Siparį ir Maceiną. Ji mylėjo Kazlą.
Kazlas nusipirko švarką ir tapo žymiai patrauklesnis už Maceiną ir Siparį abu kartu paėmus. Nepigus tai buvo švarkas. Verta buvo stengtis.
Mamedova buvo paprasta moteris – jeigu už Siparį ir Maceiną atsiranda patrauklesnių – ji visada skuba pasitikti likimo. Kuri moteris daro kitaip: lenda prie nepatrauklių joms vyrų, kalba meilius žodžius ir glosto alkūnę? Kuri iš dešimties?
Kazlas ištisus metus nieko nemylėjo. Išsišiks ir viskas bus gerai,  apie tokius sakydavo seni žmonės, stovėdami daržuose, pasirėmę ant grėblio. Filosofai išbarstytais dantimis... Kodėl Kazlas turėjo mylėti?? Ne, jis neišsišiks ir nieko čia gerai nebus. Jis tiesiog negalėjo nieko mylėti. Jam rūpėjo geras švarkas, didelė mašina, puikus namas. Gamta nepatepė meilės medumi.. Kodėl jis turi mylėti Mamedovą? Jeigu mylės tai bus gerai, o jeigu nemylės tai oi, koks blogas Kazlas? O mylėti gerą mašiną, puikų namą tai blogiau nei mylėti Mamedovą? Reikia gerai pagalvoti prieš atsakant.
O Siparis visus metus galėjo mylėti. Galėjo ir mylėjo. Siparis ir tuos metus, ir kitus, ir prieš tai buvusius metus galėjo mylėti ir mylėjo. Paukščius mylėjo, medžius. Tiesa, gėlių nemylėjo. Moterys pamatydavo Siparį, einantį miško takeliu ir pradėdavo verkti. Užtekdavo tik pažiūrėti, kad jam einant nugaros raumenys ridenasi akmenimis ir puldavo į ašaras. Moterys pastodavo vos pagalvojusios apie Sipario raumenis. Nesu įsitikinęs, bet jeigu koks vyras būtų pagalvojęs apie Siparį, nežinau, gal būt, ir būtų pastojęs. Štai kokią gamtos jėgą valdė Siparis. Bet to neatsitiko. Joks vyras apie Siparį negalvojo ir naktimius neverkdavo.
Tie metai Sipariui buvo įspūdingi. Galima sakyti olimpiniai, jeigu meilė būtų sportas. Siparis dažnai sėdėdavo tamsoje ir verkdavo. Tai buvo laimės ašaros. Džiaugsmas, kurio su niekuo negalėjo pasidalinti. Tai atsitinka tik tada, kada žmogus yra absoliučiai laimingas. Kaip sako seni žmonės daržuose: džiaugsmo pilnos kelnės, o pasidalinti nėra su kuo.
Labiausiai jam temdė gyvenimą tai, kad jis negalėjo pasidalinti džiaugsmu su Mamedova.
Mamedova netirpo iš laimės matydama Siparį.
Siparis nutarė dingti iš gyvenimo.
Jis primušė Kazlą, suplėšė jo naują švarką ir pateko į kalėjimą. Kazlas į ligoninę, o Siparis į kalėjimą.
Kazlas gulėjo palatoje ir vis klausinėjo:
- Kur mano švarkas? Ar kas nors matė mano naują švarką?
Siparis gulėjo kalėjimo kameroje ir galvojo: „ Mamedke mane aplankys šiandien arba rytoj? “
Mamedova jau trečia diena galvojo ar aplankyti Siparį, ar ne?
Ji laikė Kazlo ranką ties riešu ir galvojo apie Siparį.
Siparis laiko neleido veltui – greitai pastojo naktinė seselė, o po kelių valandų ir dieninė.
Mamedova nutarė Sipariui padaryti siurprizą: aplankyti jį kalėjime ne kaip Mamedova, o kaip liaudies šokių ir dainų ansamblio dalyvė. Eidama aplankyti Sipario ji apsirengė šiaurės Lietuvos palaidūnės drabužiais, į ‚usb raktą“ įsirašė polkutę.
- Kur tu eini apsirengusi tarsi k..  šiaurės Lietuvos..? – supyko Kazlas ir demonstratyviai atsisakė valgyti ligoninės maisto.
Sipariui išmušė aštuonis priekinius dantis, kol prikėlė iš miego, kad praneštų, jog jo aplankyti atėjo liaudies šokių ir dainų ansamblio dalyvė Mamedova.
Sipariui net akys išsprogo, kada pamatė, jog Mamedovo į kalėjimą atėjo apsivilkusi šiaurės Lietuvos paleistuvės rūbais.
Sipariui kraujas užvirė, kada pamatė, jog Mamedova šoks ir, gal būt, dainuos.
Kaip ji šoko...
Sipariui užkimšo gerklę, surišo skalbinių virvėmis, bet vis tiek girdėjosi skambus Sipario balsas:
- Myliu.. noriu.. negaliu.. Tu išprotėjai, Mamed, .. tu visai išprotėjai... myliu .. noriu.. negaliu.
Po to Mamedova nuo kažko pastojo, bet tai kita istorija.
Kazlai, prisipažink, nebūk svoločius.