Rašyk
Eilės (75642)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10664)
Vaikams (2557)
Slam (50)
English (1165)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





begemotas_ begemotas_

Proskyna

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Slenkantys balti debesys dangsto nuogus kaštonų kūnus. Nuo kaitrios pusiaudienio saulės nesubrendusios dėžutės bumbsi į retą žolę, virsta žaliais ežiais. Balandis pažeme tempdamas sparną staigiais judesiais ryja nubarstytus nuo delno trupinius. Keliuosi nuo suoliuko, palieku jaukų pavėsį. Parduotuvių vitrinomis slenka skaidrus mano atspindys, slysta pro žydraveidžių manekenų ištiestas laibas rankas. Sustoju. Pirštu perbraukiu per stiklą.
– Pasirinkti, kas teisinga, ar paimti tai, kas lengvai pasiekiama? – klausiu manekeno su šokoladiniu įdegiu, aptaisyto kailiais.
– Jūs man sakot? – iš po lapės uodegos kyšteli smailas snukutis įkypom akim.
– Ne, aš nekalbu su mirusiais, bet už tave pasimelsiu.
– Am, – aplaižo balkšvą savo nosį ir paslepia sidabruotame kailyje.
Atsitraukiu nuo lango. Stikle, lyg dviguboje fotografijoje, mano kūnas praradęs spalvas. Kaklą veržia kruopščiai užsagstytos sagos, visos skirtingų spalvų ir dydžių. Pelenų spalvos plaukai neklusniai draikosi ant veido. Balta rankų oda su iššokusiom pulsuojančiom venom. Ant riešo sugedęs laikrodis. Laikas jį išmesti, bet negaliu, nes niekada nieko neišmetu, kas rytą nustatau reikiamą valandą. Stypsau lyg įkalta priešais savo atspindį. Neišpešioti antakiai nusileidę ant gelstančios odos, ant akių baltymų. Su beprotybe nebūtin prasmenga baimės: numirti, būti mylimai ir nugrimzti užmarštin to, kuris žadėjo mylėti.
Pasuku laikrodžio rodyklę puse ketvirčio į priekį. Užklydę spinduliai – vienas žingsnis iki pažadėtos žemės, kur žydi laukai ir prarastas rojus kvepia pelynais. Aš bėgu, kaip ir jūs, nuo savęs. Naktimis fantominiai skausmai ir netylantis balsas galvoje – „Karalius gimė tam, kad būtų nužudytas“ – nutraukia siužeto liniją. Kasdien perku nuodėmes, užrašytas ant skritulių, iškirptų iš folijos. Jos neklusniai byra sidabru, bet neatperka mano kaltės. Iššliaužiojau dugną. Jis mažai skiriasi nuo padebesių, tie patys daiktai, tos pačios potekstės ir statmenos durų rankenos, apklijuotos kramtomąja guma.
Slenku tolyn išvešėjusių prekybinių santykių kursyvu. Iš pravertų langų sklinda kavos ir rūgštaus vyno kvapas. Durų iškabos kviečia pasinaudoti nuolaidomis: akiniams, paskoloms, batams.
Pėsčiųjų alėją kerta mašinų ūžesys. Sustoju prie šviesoforo. Šalia namas su užrašu „Vaikų pasaulis“. Durys pačios atsidaro. Įeinu. Lentynos nukrautos margais niekučiais, barškučiais, meškučiais. Suku ratu, apžiūriu viską iš eilės, kol priešais mane išsirikiuoja lėlės, mirksinčios didelėmis akimis. Rudaplaukė ryškiom, papūstom lūpom ir parausvintais skruostais nenuleidžia nuo manęs akių. Pakeliu nėriniuotą suknytės kraštą, ji su kelnaitėmis. Pakraipau galvą, jau didelė. Stabteliu prie juodbruvės. Ji nustebusi praveria burną, prisimerkia, ištiesia į mane ranką su mažyčiu geltonu žiedeliu ant piršto. Kas atsitiko pasauliui, nagais gremžiu prakaituojančius delnus. Nusisuku ir nueinu prie lentynos parduotuvės gale.
„Baby born“, užrašas šalia kūdikio, manęs nestebina. Jie nežino, ką rašo ir ką daro, seniai tai pastebėjau. Užmerktos akytės, į burnytę įspraustas čiulptukas retsykiais sujuda. Paimu į glėbį, jis per miegą sukriuksi kažką sapnuodamas. Skubu prie kasos, kol nepabudo. Kasininkė suskaičiuoja ištrauktus pinigus, nervingai nupurto cukraus likučius.
– Perkant tris žaislus taikom nuolaidą, – kibiom rankom čežina plastikinį maišelį ir ištiesia rankas į mano mažylį.
– Nereikia, dar uždus.
– Kas?
Išeinu, neatsisukdama. Atsargiai laikydama mažylio galvytę, patikrinu, ar sausas, ir pasuku į siaurą gatvę. Iki namų dar keli kvartalai. Žinau kiekvieno namo istoriją. Jie kalba išdužusiais langais, apdegusiomis sienomis, kaminais, pamiršusiais dūmų skonį, ir durimis ant surūdijusių vyrių.
Iš pravertos kūdikio burnytės sklinda saldus pieno kvapas. Įtraukiu svaiginantį aromatą. Sustoju prie atvirų durų su iškaba „Konferencijų salė“. Visada čia užsuku, kai prailgsta kelias į namus. Mėgstu klausytis tų, kurie nesupranta, ką kalba. Sėduosi ant raudonu aksomu apmuštos kėdės, patogiai įsitaisau, ant kelių paguldau mažylį, atsagstau marškinėlius, kad neperkaistų.
– Pažinimas yra asmeniškas ir intymus tikrovės patyrimas, – kalba ant pakylos stovintis žmogus.
Aš žaidžiau pagal taisykles, bet pralaimėjau. Mane vedęs neregys neprisipažino, kad paklydom, nužiūrėjo mano seseris. Jos žinojo savo kainą, ne kartą buvo sakiusios. Guodžiausi, kad šifonu pridengtos mano krūtys šildo. Niekada negrasinau neregiui, už dyką pasisotinusiam seserų gerumu, tik kalbėdavau: „Mes gyvensim kartu, kol išauš naktis be dienos ir diena be nakties. “
Vieną paskui kitą atsegu palaidinės sagas. Apnuoginu krūtį ir įspraudžiu kūdikiui į burnytę. Jis godžiai, pasimėgaudamas čiulpia. Susirinkusieji sustingę nenuleidžia akių nuo mūsų, kuždasi sukeldami šurmulį.
– Nesupraskit klaidingai, dėmesio man nestinga, klaidos tapo kūnu. Visi mes sergam mirtimi ir niekas nežino savo valandos, – ištariu ir barkšteliu kėdės atkalte.
Kadaise ši salė buvo bažnyčia su giliomis nišomis ir skliautais tarsi koriais. Dabar baltai išdažytos sienos slepia freskas su šventųjų atvaizdais. Tiršti dažų sluoksniai nepajėgia uždengti linijų ir dėmių.
Lauke saulė pajudėjo tik per sprindį. Sugrįšiu dar nesutemus. Tiesiausiu keliu per ankštus kiemus, per aptrupėjusias tarpuvartes pasiekiu piktžolėm apžėlusį miškelį. Viduryje stovi bronzinis biustas, kasdien nuo jo nuvalau balandžių išmatas. Šioje proskynoje su neregiu buvom vieni, kai aikštingai sučiauptų lūpų tunelyje nuslydo mano šypsena, lyg atidėta pjūtis.
Įeinu pro durų staktą, atremtą į medį. Niekada nesupratau – čia kapinės ar šiukšlynas. Namai – tai ne sienos, kuriomis atsitveriu, ne langas, išpieštas ant trupančio tinko, prie kurio galiu rymoti ir žvelgti į pelynų lauką, net ne durys, pro kurias grįžtu. Namai – metalinė lova, nukrauta dėžėmis nuo bananų. Jose sukrauti nekintantys mano parametrai: barzdaskutės, skalpeliai, žirklės.
Šalia paguldau besimarkstantį kūdikį:
– Tu neužaugsi, būsi rožinis flamingas su viena balta akimi, kita juoda. Vienu metu žvelgsi tik viena akimi, kita sapnuosi mane ir saugosi nuo realybės, tiesiančios rankas iš tamsos.
2012-09-07 15:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 19 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-01 14:17
Carpe Diem
moteriškasis kafkiškasis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-31 17:25
wrawr
okay. tai yra oho. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-02 13:47
karė iš žaliųjų mansardų
labai labai gerai. įtraukė nuo pirmų sakinių ir kuo toliau, tuo labiau žavėjo. gražios, subtilios detalės. šiek tiek mistikos. viskas puiku. tik kiek nuliūdau pasibaigus. norėjosi daugiau. deduosi į mėgstamiausius:]

5,0
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-31 16:54
Lengvai
Šitą kūrinį esu skaičiusi maždaug tuo metu, kai jis buvo publikuotas. Vos pradėjusi skaityti, prisiminiau, apie ką jis - gerai, labai gerai. Perskaičius antrą kartą, jausmas liko tas pats - labai gerai.

Puikiai perteikta veikėjos pasaulėžiūra, mintys, net sukuriamas savitas pasaulis.

4,8
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-29 16:35
Daineko
kaip mane įtraukė veikėja. kosmosas. ji viską mato kiaurai, bet ji ne čia.

butaforijos. viskas paliekama ant jų, ir slenksčio tarp jų.

buria žodžių eisenos žavumas, nuostabus baigiamasis monologas(tiesa, panašaus ir laukta :))

4.8
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-29 10:35
Marquise
Šiame tekste daugiau fragmentiškumo ir mažiau loginio ryšio, tačiau turint minty pagrindinės herojės būseną, visa tai yra lengviau atleidžiama, pateisinama. Dėl tos pačios priežasties, šiuo atveju priimtinas ir artimas veiksmo stebėjimas, detalių sureikšminimas, ignoruojant bendrą vaizdą. Juo labiau, kad retkarčiais įpinama ir beveik filosofinių-egzistencinių pamąstymų, kurie gražiai kontrastuoja su tuo, kas galėtų būti pavadinta perlenkimu arba alogiškumais.
Nors vietomis šiek tiek suvirpa perspaudimas ir dirbtinumas (pvz.: scena su neregiu ir seserimis, vainikuojama žodžių "Mes gyvensim kartu, kol išauš naktis be dienos ir diena be nakties."), yra bereikalingų, visumos nepapildančių ir nesukuriančių nieko naujo, detalių, tačiau žiūrint ir vertinant visumą, pagrindinės herojės portretas atrodo ganėtinai išbaigtas ir įtaigus, o juk būtent jis yra šio teksto ašis, nuo jo paveikumo priklauso ir viso teksto poveikis skaitytojui. Šiuo atveju jaučiuosi įtikėjusi į veikėjos pasaulį, būsenas ir iliuzijas.

Taip pat patiko "įvaikinto" sergėtojo asmenybės padalinimas į žvelgiančio tik juoda arba balta akimi, priešingą nukreipus į "motiną" - pasaulis jam visuomet liks priešingas herojės portretui. Inspiration.

Vertinimas klubui: 4,3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-22 21:40
grupetas
Skaitytas ir šitas, bet, vienu atokvėpiu perskaičiau ir dabar. Tikrai įtaigus tekstas. Moters pasaulis, toks ant nervo, kaip dantistai sako: gyvas nervas. Kūdikis, taip, viskas potekstėj, bet suvokiama, skausmingai suvokiama. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-20 20:52
jovaras
labai jau mistinis ir įtraukiantis ir nepaleidžiantis tekstas.įtaigus ir gyvas tekstas. balas būtų 4,7
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-15 22:12
TomKomPotas
Žaviuosi fantazija. Tuo rafinuotu fonu, kuriame melancholiška nuotaika viena po kitos trupinamos egzistencinės mintys, kryptingai tarnaujančios esminiam tikslui "saugotis nuo realybės, tiesiančios rankas iš tamsos". Kirba toks jausmelis, jog šiek tiek perkrauta, bet stipru. 4,89
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-15 18:13
Aš Noriu Būt Kaip Bebras Nenustot Statyt Užtvankų
"Pasirinkti, kas teisinga, ar paimti tai, kas lengvai pasiekiama?" - labai jau sapnui netinkamas klausimas, toks  klišinis.

"Mėgstu klausytis tų, kurie nesupranta, ką kalba." - na, nežinau, nežinau, labai jau skamba kaip koks pencininkas skambinantis į kokią tai radijo laidą, pasakojantis vedėjai kokiai tai, kaip gerai viską išmano.

Siurrelizmo persmelgtas tekstas ir dėl to tos pacituotos vietos man kažkaip per arogantiškai braunasi į kur kas rafinuotesnę teksto sąmonę.

Aklai gali šauti į teksto sakinius ir maždaug du iš trijų, turės labai stiprų vietų - tarsi eilėraščio kertinė eilutė.

Skaitant jautiesi užburtas, mėgaujiesi teksto grožiu.

4,85
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-12 21:23
po šviesom 15
Komentaras pošituo tekstu. Čia tinka tas pats. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-12 19:28
tictac_it
Su siurrealistiniais "aromatais" tekstas. Skaitosi lengvai, smagu gaudyti alegorijas - vidinė realybė vis kyšteli snukutį ir prakomentuoja realybę "tikrą". Tuo kūrinėlis ir įdomus. Gal kai kas ir perdaug manieringai išspausta, perspalvinta. Ir tie dėžutės-ežiai trupučiuką lyg vaikiškas pajuokavimas ir banalokas "sergam mirtimi". Bet visa tai tai netrukdo malonaus paskaitymo ir tekstas vertas gerų įvertinimų. 4,77
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-11 12:53
bibliotekininkė
Tobulas tekstas, neturiu priekaištų. Skalsiai dėliojasi sakiniai, aplimpa emocijas, tekančias mintis, grąžina į sapnų ir fantazijų pasaulį, kuris čia pat, visai šalia mūsų. Tikrovė. Taip, ji skubinanti, ji žiauri, ji meluojanti, reikia grįžti prie šaknų, prie to, kas tikra,  nesumeluota, kas ateina iš vidaus, per gilumas amžių amžinųjų atgalios, kur mūsų protėviai.. Žmogiškumas, jo ne tiek daug, tačiau jį reikia saugoti su žibaline lempa. Be galo jautrus, užkabinantis tekstas. 5,000
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-01-11 06:25
omnia
Kiek per trumpas tekstas, puikiu stiliumi, aiškiai ir niūrokai. Mintis patiko, subtiliai aiški vibracija, perėjimai iš vidinės realybės į išorinę. Šiek tiek trūko pozityvo, o gal – siužetinio virsmo. Bet miniatiūra taikli ir grakšti.

4,5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-27 11:27
dsfds
tas per ta pati :()
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-20 17:59
pilkė_
:) Na taaaip, taip, vėl ne iki galo pasakiau, kad kalbėjau apie rašykų kontekstą :). Ties tuo ko gero ir baigiasi atsakymas į mano neišsamų retorinį paklausimą.

O ieškant to, ko nepametėm... Begemotas turbūt nesupyks, kad po jo tekstu, pelkės kamputyje, kažkas diskutuoja, bet... apie FT įrodymą ir įstatymus tai jau gryni sofizmai, atleiskite :).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-20 17:44
Mylista sutinka su viskuo
Pilkei: Kokiu tekstu pasakyta daugiau?

Tolstojaus "Karas ir taika" yra nuoseklus pasakojimas, kurį sudaro virš 500 tūkstančių žodžių. Paskutinės Ferma teoremos įrodymas užima apie 100 puslapių teksto, kur kiekviena mintis seka iš kiekvienos ankstesnės minties, ir jeigu būtų aptikta nors viena neteisinga minties grandinė, visas įrodymas būtų bevertis. Europos sąjungos bendrus įstatymus "aquis communautaire" sudaro apie 670 tūkstančių puslapių teksto. 

Gal būt tai pasirodys keista rašykų kontekste, bet taip, pasaulyje yra minčių, kurioms išreikšti neužtenka vieno posmo ir kelių trupinias pabarstytų asociacijų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-20 17:00
pilkė_
Keista, kad kažkam pasirodė, jog "nelabai kas pasakyta". O kuriuo gi tekstu pasakyta daugiau? Visi jie apsisuka ir sugrįžta prie tos pačios pagrindinės temos - gyvenimo. Suvokimo.
Na taip, kalbėjimas gali būti koks tik nori, man asmeniškai labiau patinka graži kalba :), žiūrint, kiek į jį sudedi. Čia sudėta tiek, kad galima būtų ir knygą parašyti. Mintis koncentruota, kalba graži, tekstas "kabina". Ko daugiau reikia?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-20 14:21
Mylista sutinka su viskuo
Šitas tekstas priminė tokį Prancūzų-Belgų filmą "Rosetta". Ne turiniu, bet filmavimo maniera - ten kamera yra laikoma rankose ir slenka labai arti tos merginos - ji ima, ji bėga, ji lipa, - ir tu stebi viską už 20 cm nuo jos. Kurį laiką įdomu, po to pradeda erzinti.

Šiame tekste irgi labai daug to filmavimo 20 cm atstumu : atsitraukiu, pasuku, sustoju, stypsau ... Pasakojimo maniera intymi, iš pradžių atrodo įdomi.

Silpniausias teksto bruožas tai, kad pasakojama daug trupiniais apie viską, bet galiausiai susidaro įspūdis, kad nelabai kas pasakyta.

Pradžia įtartinai panaši į Sabaliauskaitės antrosios Silva Rerum pradžia. Neturiu tos knygos po ranka, bet ten tie kaštonai irgi bumbsi.

Vietomis kalba perįmantrinta, gaunasi nereikalingos dviprasmybės. Pvz. Nuo kaitrios pusiaudienio saulės nesubrendusios „ – atrodo, kad dėžutės yra nesubrendusios nuo kaitrios pusiaudienio saulės.

Tikriausiai, esminis teksto sakinys yra : "Mėgstu klausytis tų, kurie nesupranta, ką kalba."  Klausytis kaip muzikos, ar kaip upės čiurlenimo ar kaip lentpjūvės triukšmo. Šis tekstas, turbūt, irgi yra tokios kalbos mėgėjams.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-09-19 12:32
Sutemų Sesuo
LINKTELIU, NES PUIKU
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 24]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą