2012-09-17 15:37
sunku skaitysi ilgus kūrinius, kai aplink tik miniatiūrinė poezija,
bet užsispyrus galima daug ką nuveikti (čia aš apie save:)).
o apie kūrinį – spalvingai, sodriai, įdomiai, brandžiai,.... kartais neįtikėtinai.
mintis laisva, įtraukianti į kūrinio veiksmą.
buvo įdomu skaityti.
/ – Nesupraskit klaidingai, dėmesio man nestinga, klaidos tapo kūnu. Visi mes sergam mirtimi ir niekas nežino savo valandos......./
2012-09-11 17:43
Skyriau laiko ir įdėmiai perskaičiau. Akcentavausi į kiekvieną sakinį, lėtai kimbančius žodžius. Paveikus tekstas, sukėlė begalę pamirštų emocijų. Pamirštų, kad jas turiu.
2012-09-07 18:08
Kodėl dėžutės? Kodėl virsta ežiais? Kai krito buvo dežutes, o kai pasiekė žemę virto ežiais? Staiga? Kaštonai jums panašūs į dėžutes virstančias ežiais, teisingai?
O man ne. Į ežius šiek tiek, bet ne į dėžutes.
Perkrauta apibūdinimais, tokiais kaip veidas iš šokolado, žydri veidai (nežinia kodėl). Bet visa tai, be abejo yra smulkmė, tik skonio reikalas, dėl kurio nėra būtinybės pataikauti kiekvienam skaitytojui.
Pirmasis sakinys, kuris tikrai neįtikina, yra apie beprotybę. Prie tokios išvados prieita per staigiai, nieko naujo tuo nepasakant, o jei dar tiksliau, tai nurašant į šiukšlyną visus buvusius prieš tai sakinius, kuriais norėta nusakyti save kaip veikėją.
Dialogai nėra prasti, bet rodos per daug netikėtai nutrūksta.
Epizodas su krūtimi neįtikina labiausiai — ne sykį, o tiksliau daugybę sykių teko matyti maitinančią motiną ir neteko pastebėti jokios aplinkinių reakcijos. Galbūt, nuo paskutiniojo mano pastebėto atvejo kažkas spėjo pasikeisti, sunku pasakyti, o galbūt tokį nesveiką požiūrį įdiegė tv su tariamais skandalais apie maitinančias motinas. Visgi daryčiau išvadą, kad autorius dirbtinai sutirština spalvas, bet kokia kaina stengdamasis tekstą perteikti kuo keisčiau. Man, kaip skaitytojui tai išties keista. Tas dirbtinumas.
|
|