Mūsų meilei

1.

Artėja sutemos
ir išnirę iš tamsos
šešėliai tįsos.
Skęsta žalumoj
tavo žydras namelis
ir dūzgia
sunerimusių bičių kelmas,
o po metų
ir virš malūno -
mėnuliai ir saulės kalasi
ir pilnos tylos
praplaukia, praeina -
pro šalį
pačios gražiausios
pasaulyje nuotakos.
Galąsim žvilgsnius
lyg peilius
ir po ilgo laukimo
užmigs
mūsų pasaulis
meilius

Ten tavo namai
ten dar šviesu
ir po tavo
ošiančiais medžiais
regiu save
per pievas
minantį taką
o kur tas takas
nuves ir baigs
ankščiau
visus darbus -
autobusiukas lengvas
ir aš, iš akmens -
karštligišką skubėjimą
iškalti turėsiu,
o po laidotuvių
procesijos - sumeluokime,
kad valstiečių armijos
ir kareivių arkliai
sugriūvo
į tavo virtuvę
ir visi, mūsų laikrodžiai
nustos ir užmigs -
visos - gerosios pasakos,
saulėlydžiai, delčios
ir tos

Langai
alsuoja šalčiu,
o kokie nepanašūs
į mus vaikai
žaidžiantys
su žalčiu
ir skęsta
žydras namelis
pusiausvyros netekęs
ir aš, minu taką
ir iš visų -
reikalauju meilės
ir kalu skulptūrą -
iš raudono akmens
meistras visų galų
ilgesį kalu,
o po stalu,
kiek akmenų, skeveldrų
aplaistytų vynu,
tačiau
tos skulptūros
mūsų meilei
taip ir nepastačiau.