Pas Čičinską

2.

Keliu
galvą sunkią,
o ji, lyg saulė
apsunkus
ir mes sėdim,
girkšnojam alų,
ko ne septintame
danguje sėdim
ir keikiam - vienatvę,
o sudarkyta
į negyvą žuvį
panaši dėdina -
pasišiaušusia ranka
į gatvę rodo
žiburį dega
ir žvilgsniu glosto
skruostus

O ta, geroji
gerus jausmus
užslėpus
slepiasi po liepom,
o už langų
vakaras eina
ir kioskuose -
žurnalai, laikraščiai žydi,
ir dar šilti paminklai
kapuose žydi,
o rugsėjo
židinyje -
krykščia moterys
ir plaukia, mūsų dienos
lyg žuvys rainos
ir mes,
su sielvarto
atšvaitais akyse,
jas išlydim. Liepsnoja
verandos stiklinės
dega sienos
ir brenda gatvėmis medžiai
šakomis
susipynę

O mintys
su medžiais nespėja
ir mus slopina,
o liepos barsto lapus
tarytum nelaimes lyjant
ir slepia visą lobyną
ir sėdi Čičinskas
mūsų bendruomenėje
ir visas mintis
lyg laivelius
išlanksto
ir iš anksto
nublanksta -
mūsų lenkijos
ir suomijos
ir mes, plaukiam,
kaip ruoniai
į šiaurę -
iš akies
nustatom kryptį
ir tolstam
ir pakeliam
už Čičinską tostą,
ir kaip ruoniai -
laivui sudužus
išsiskirstom
ir kiekvienas meldžiamės
savo rožei,
o miestas
nemiega, ūžia
ir skraido lyg lakūnai
visi girti
ir įtūžę.