Paraščių rašalas (18)

      Ugnis slėniams

Jaučiu, mąstau
Ir pasakyti noriu,
Kad ir šventieji atsiskyrėliai nenugali savy žmogaus.
Ir nesvarbu, kiek tos  vienatvės kalnuose (ar  giriose)   
                                                                        praleidę –
Neteisūs sau manydami,
Kad iki  Dievo jiems arčiau.
Ir šis taip pat, kuris kadaise Zaratustrai taręs:
„Tada tu savo pelenus nešei į kalnus,
Šiandieną gal jau ugnį...
Savo ugnį į slėnius nunešti ketini... “

O šventas seni,
Štai dustu kalnais prispaustas –
Paspirk juos koja, jei tingu nubraukt ranka.
Ne  iš kažko,
O iš tavęs, o besarmati, išgirdau:
It  pragarą į veidą mestą Žodį:
“Ant kryžiaus pakabinęs Jėzų Kristų,
Dabar jau Dievą kabini... „

Ar ne tokios ugnies iš Zaratustros slėniams lauki?
Ir dar sakyk (ko irgi klausęs jo):
Ar nebijai bausmės,
Kurią vien kurstytojai gauna?   
O jeigu dar daugiau –
Norėčiau vardą  sužinoti.
Ir nors tai žodžiai iš kitos giesmės,
Bet nuojautoje atpažįstu Šklėrių –
Gimtinės  mano įkūrėją
Taip pat  išdeginta
Slėnių ugnies...