Paraščių rašalas (17)

Kalnų prispaustas

– Kaip keista, a? –
Lyg  man, lyg sau kalbėjo senas, -
Jau saulės prireikia ieškot žmogaus galvoj...
O ta, kuri virš jos,
Tuomet nelyg užgęsta
Net vidury dienos.
Tai ar beverta paisyti, kai išgirsti:
Nejau tas  šventas senis
Savo girioj toj
Lig šiolei negirdėjo:
D I E V A S  m i r ę s,
D I E V O  n e b ė r a

– Betgi taip Zaratustra kažkada, labai  seniai:
„... Kad  D i e v o  n e b ė r a, kad  jis jau  m i r ę s... “
Nežinia kaip atsiminęs, citavau
Ir pažiūrėjau seniui tiesiai į  akis.
Į šalį jų jis nenusuko.
– Na taip. – atsiliepė, -. Kaip ir kalnai tavieji.
Nepatingėjęs, žvilgterki atgal.

Atsigręžiau atgal į kalnus
Ir...  o! pasauli, kur gi jie?
Aukštai sukilę debesys ir saulė
Pro properšas nusijuokia linksmai.
Na, o kalnai... Kur dingo jie?
Lyg  būčiau čia iš sapno atsibudęs.
.
– Yra, yra tavo kalnai.
Ir nemaži, deja.
Ten ir gyvatė tavo, ir erelis 
Ir Zaratustrą ten ne kartą dar sutiksi
Ten net mirtis, kuria kitus teisi.
Ant  kryžiaus  pakabinęs  Jėzų Kristų
Dabar jau Dievą kabini...

„Tai prakeikimas man,  ar – kas? ”-
Atrodo, dar norėjau klausti seną,
Bet, Žodi, koks esi sunkus -
Dustu šitų kalnų pargriautas ir prispaustas
Ir nežinau, kaip atsibust.