Nepažįstamoji. Pradžia

Siparis mylėjo moterį, kurios vardo jis nežinojo

Mamedova nupirko vaistų, kurie veikė tik vyriškus smegenis.
Mamedova dažnai kosėjo, todėl nuėjo į vaistinę nusipirkti vaistų. Ji galvojo paprašyti tris pakuotes, nes jai skaudėjo gerklę.
Vaistininkė buvo visiškai neišsimiegojusi, jos vyras girtuoklis ją smarkiai daužė per padus, kankindamas norėjo sužinoti vienos gerai atrodančios kaimynės vardą. Tai buvo tik nekaltas žaidimas. Ji buvo gera žaidėja - ilgai laikėsi, todėl vyras visą naktį daužė jai per padus. Kaimynai, išgirdę vaistininkės dejones, pagalvojo, kad dejuoja našlaitė, todėl iškvietė vaikų teisių teisėją. Teisėja buvo visiškai girta, nes pasigėrė saulėlydžiu. Pakviesta džiaugsmingai atvažiavo su taksi. Labai nuliūdo, kada nesuprato, ką reikia nuteisti. Tada viena boba vienaakė pasakė, kad vyras skriaudžia vaistininkę. Vaikų teisėja pati paskambino moterų teisių teisėjui Babenčikui, kurio labai nemylėjo, nes dėl ko ji pasigėrė saulėlydžiu? Dėl to prakeikto Babenčiko pažado vesti. Ji taip norėjo ištekėti, kad nekentė visų vyrų, kurie pažadėdavo ir nevesdavo. O Babenčikas, tas tiesos slibinas, sėdėjo ir nieko negėrė, nes jam kelios savaitės skaudėjo skrandį. Kelios savaitės atgal Babenčikas pasipiršo vaikų teisėjai, todėl nuo to laiko jam žiauriai skaudėjo skrandis.  Jis pirko tabletes nuo begalinio skrandžio skausmo, o vaistininkė jam davė gurgeną. Sumaišė. Ta vaistininkė, turbūt, buvo įsimylėjusi Kazlą, kuris buvo palikęs savo vaikystės nuotrauką vaistinėje prie kraujo spaudimo matuoklio. Vaistininkė taip verkė, taip žiauriai verkė, nes galvojo, kad toks jaunas širdininkas, toks gražus ir jau širdininkas. Tai ji apie Kazlą taip galvojo. Labai įsimylėjo, nes galvojo, kad Kazlas, pasimatavęs spaudimą, nuėjo žudytis, nes aparatas jau seniai rodė kambario temperatūrą, o ne žmogaus kraujo spaudimą. Ji save kaltino, kad nepataisė aparato. Ji galvojo nusižudyti, bet kasdien vis pamiršdavo. Štai kodėl ji davė Babenčikui pergeną, o ne vaistus nuo skrandžio skausmo. Bet ar būtų padėję tam teisėjui Babenčikui vaistai nuo skrandžio, kada visi žinojo, kad skrandis jam skauda dėl to pažado vesti vaikų teisėją?  Dabar Babenčikas sėdėjo ir laikė rankoje tabletę, galvojo priimti, bet suskambo telefonas.
Tai buvo ji – jo skrandžio skausmo kaltininkė.
- Aš netekėsiu. Tu niekada nebūsi mano vaikų tėvas, - sušuko vaikų teisėja.
Babenčikui skrandžio skausmą kaip ranka atėmė.
Jis atvažiavo pas vaistininkė. Žiauriai nuteisė jos vyrą. Neprisimenu, bet kokius dešimt metų kalėjimo, be teisės sugrįžti pas žmoną, davė iš karto, o kada šis priešinosi tai pridėjo dar tris metus.
Vaistininkė jam patiko. Jis iš kart pažadėjo ją vesti.
Babenčikas sugrįžo namo ir pasijuto labai laimingas – jis pažadėjo vesti moterį ir jam neskauda skrandis.
Babenčikas prisiminė, kad jis turėjo išgerti vaistus, bet ar jis išgėrė? Tada jis privertė save išgerti vaistus, nes bijojo, kad jam vėl pradės skaudėti skrandį.
Vaikų teisėja atleido Babenčikui, nes mylėjo. O kada myli tai ir atleidi. Ji atėjo pas Babenčiką, o jo nėra, tiksliau, jis yra, bet neįsileidžia, nes išgėrė tabletę. Bet ji jam atleido... nes mylėjo.
O tada paaiškėjo, kad Babenčikas myli vaistininkę. Ir už tai vaikų teisėja atleido, nes mylėjo. Vaikų teisėja iškvietė Kazlą ir priteisė jam mylėtis su vaistininke. Kazlas pareiškė, kad jis nepažįsta jokios vaistininkės.
Vaistininkė, supratusi, kad ji viena visiems sugadino gyvenimą, išgėrė tabletę.
Kai ji sukniubo ant grindinio priešais vaistinę, pro šalį ėjo Mamedova, kuri ėjo į vaistinę nusipirkti vaistų nuo kosulio. Ji paėmė už rankos amžinatilsį vaistininkę ir jos rankoje staiga liko tabletė.
Štai tą tabletę ir įteikė Mamedova Sipariui.
Siparis išgėrė tabletę ir susimąstė apie moterį, kurios vardo jis nežinojo. Ką daryti, kada taip gražiai myli, bet nežinai mylimosios vardo?
Žiūri -  o čia jam skambina Babenčikas. Po velnių.
Jis pajuto didelį norą pabūti vienas.