Paraščių rašalas (14)

Supyk!..

Kiek daug ant  lūpų susikaupę!
Belieka jas pračiaupti ir... girdėk!
Tik kalbantys nuo jų, matyt, į eilę sustatyti
Kaip pokario laikais
Prie duonos, būdavo, stovėjom.
Dabar tai užmarštis,
O duoną net šiukšliadėžėse randam.

Galėčiau apsieit ir be tavęs, o Zaratustra. 
Ne skrandžiui reikalingas man esi.
Bet – ne!
Neketinu palikt ramybėje tavęs.
Aplenkdamas praėjusiu laiku –
Man rūpi ir žmogus, ir Dievas,
Bet vis dėlto ne aš, o tu,
Kalbėdamas į saulę, paprašei:

Palaiminki mane,
Akie ramybės,
Kuri ir laimę didžią be pavydo
Gali regėti“

Va šitaip dieviškai ir paprastai,
Palikdamas, beje, ir žinią ...
Nemielą žinią apie žmogų.

Pavydžiu netgi tavo žodžiui –
Supyk, nes tai tiesa.
Net ir ant mano lūpų maišatis, chaosas
Ir nemanau, kad  tai galiu apšviest bažnytine žvake.