Čiaupas ir vieškelis

Spalvotas sapno labirintas

Dar tylu, dar labai labai tylu. Teka saulė.  Palaima viešpatauja vėsumos ramybėje.
Sušukuotos iš vakaro mintys suglaudžia sparnus, sugirgžda praėjusios dienos durys,
atsiverdamos į vasaros išdžiūvusią kasdienybę.
— Tik nepažadink, — sakai, — nepaliesk sekmadienio išalkusios akimirkos, nes labai labai greitai praskris permatomas debesies šešėlis. Paukštis iškedens plunksnas ir pritūps ant išdžiūvusios rugpjūčio žolės — laukinė obelis mėto žalius neprinokusius vaisius.
— Tik nepažadink, — dar kartą pakartoji ir vėl krenti į rasotą apnuogintai spalvingą savo pasaulį...

Tik dabar prisiminiau: užmiršau palaistyti piliarožes,
uždaryti vonios kambario duris,
išvalyti teptukus,
užsukti dažų tūteles...

Iš kriauklės čiaupo
monotoniškai
kapsi vanduo 

***

Dulkėtas vieškelis rangosi, rąžosi ir vėl išsitiesia.

Sustoju ant kalniuko, ten prasideda tėvų ir mano žemė, mažo upeliuko tėkme...
Tarp suartos žemės ieškau savojo aš
Rugiagėlių ir pelenėlių žydėjimas pažyra ant debesies sparno krašto ir skrenda,
plaukia senolių žeme:
virš kapinaičių, virš išlikusių sodybų griuvėsių –
Ašaroja prisilietimais
Ne taip tikėjausi pamatyti, apkabinti senąjį kaštoną –
vienintelį išlikusį prisiminimą... kryžių?
Sulėtintais veiksmais it senam subraižytam filme ant drobinės staltiesės sugula:
obuoliai,
duona...
vaškinė žvakė.
Dulkėtas vieškelis veda tolyn neatsisukdamas.

– Užmiršau Tavąjį vardą, – kažkas tyliai paklausia.
– Primink...